Šunų darželio įkūrėja: anksčiau neišeidavau į laiptinę, jei ten būdavo šuo

Diena šunų darželyje prasideda septintą ryte skambučiu į duris – šeimininkai atveda savo augintinius. Šunys, kurie pasiliko miegoti per naktį, – jau pavedžioti ir lamingi dūksta su darželio draugais.

„Per pusvalandį susirenka visi darželio gyventojai. Jie žino savo vietas, nereikia net sakyti, kur kam eiti. Tačiau praeiti pro vartelius ir palikti šeimininką ne visiems lengva – vieni dreba, kiti cypia, treti abejoja. Visai kaip ir vaikai, kurie nenori palikti savo tėvų visai dienai“, – pasakoja šunų namų įkūrėja.

Pašnekovė tikina, kad niekada nebūtų pagalvojusi, jog užsiims šia veikla – anksčiau šunų net vengdavo: „Kartą neišėjau į darbą, nes laiptinėje buvo vilkšunis. Dabar nugalėjau savo baimę – supratau, kad šunys manęs nepuls ir nekąs.“

Šunų viešbučio idėja pradėjo vystytis nuo tada, kai I. Gaidamavičienė sumanė iš prieglaudos pasiimti šuniuką. „Galvojau apie juodą labradorą, bet ten tokio nebuvo, tai pasiėmiau panašų mišrūną. Maja savaitę buvo stebuklingas šuo, bet vėliau vedžiodama ją skraidydavau po visą Pilaitę“, – juokiasi pašnekovė.

Vis dėlto vieno šuns buvo negana – po kiek laiko dar vienas prieglaudos gyventojas apsigyveno I. Gaidamavičienės namuose. „Draugai pamatė, kad išvažiuodami gali pas mane palikti didelius šunis, nes pati tokius turiu. Tada pradėjo juokauti, kad mano namai – tikras šunų viešbutis“, – nerimtus žodžius, virtusius realybe, prisimena šunų namų steigėja.

Pirmoji darbo diena buvo tikras iššūkis – apsigyveno penki šunis: „Galvojau, Dieve mano, tikra tragedija. Taip pavargau... Jautėme įtampą, kad nesusipyktų, nenusibrozdintų. O dabar su penkiais šunimis nėra, ką veikti.“

Šunų viešbutis pradėjo klestėti, norinčių palikti šunis – daugėjo, tad I. Gaidamavičienei teko iš naujo apgalvoti, kaip suspėti dirbti muziejuje ir priimti šunis.

„Kai atėjo vasara ir atostogų metas, klientų, norinčių palikti šunis, labai padaugėjo. Supratau, kad negaliu dirbti per du darbus. Nusprendžiau palikti savo pirmąjį darbą muziejuje, kuriame praleidau 34 metus. Kolegos galvojo, kad išeinu atostogų, o tėtis buvo pakraupęs: du metai iki pensijos ir aš metu valdišką darbą?“, – aplinkinių nuostabą prisimena I. Gaidamavičienė.

Viešbučio dienos klientai – daugiabučiuose gyvenantys šunys, kurie palikti vieni namuose liūdi ir kelia triukšmą, tačiau kai kuriuos šunis palieka ir ilgesniam laikui, jei šeimininkas turi išvykti ilgesniam laikui.

„Būna ir taip, kad kai kurie šunys nenori grįžti namo – atėjus šeimininkams pasisveikina su jais, tačiau ir vėl bėga pas mane, – juokiasi I. Gaidamavičienė. – Tada sakau – rytoj atvažiuosi, viskas gerai, aš lauksiu.“

Prižiūrėti šunį viešbutį šiuo metu padeda trys jaunuoliai – kiekvieną dieną būna apie 10 šunų, o ilgaisiais savaitgaliais – po 15: „Buvo užėjusi biglių banga – sėdėdavau tarp jų kaip ponia Anglijos dvare. Bet kaimynai iškvietė policiją, nes bigliai labai garsiai loja.“

Šeimininkai palikdami savo augintinius, dažnai nerimauja ir teiraujasi, ar šunys galės tarpusavyje žaisti. „Atsakau, kad, jie galės žaisti nuo ryto iki vakaro. Kai šunys grįžta nusikalę namo, šeimininkai skambina ir klausia, ar viskas buvo gerai, nes jų šuo neįtikėtinai ramus. Sakau, kad dar neatsikels dvi paras, nes tiesiog pavargo nuo dūkimo su kitais šunimis“, – teigia I. Gaidamavičienė.

Daugiau – laidos „Mūsų gyvūnai“ įraše