S. Paltanavičius: gamta žemuoges augino ne mums, o savo vaikams

Taip, tikrai – ji dar labai žalia, bent keletą savaičių jos spalvos nesikeis. Nieko nepakeis ir žinia, kad diena pradėjo trumpėti – po minutę, kitą, labai atsargiai ir palengva.

Iš kregždučių mes galime semtis optimizmo. Nors jo vasarą neturėtų pritrūkti. O jei kada suabejosite, apsidairykite – kiek energijos aplinkui, kiek judėjimo. Gamta moka uždegti savo pavyzdžiu. Ypač kai įsigilini jos pasaulį ir pamatai tuo geruosius pavyzdžius.

Man vasara graži tada, kai prisirpsta žemuogės. Taip ir regiu miško pakriaušės pievą, raudonuojančią nusvirusiomis žemuogių kekėmis. O jau skonis, o aromatas... Jei žinote tokią pievą, būtinai ją aplankykite. Neišminkite, nesujaukite ir dalį uogų palikite. Juk gamtoje jas taip pat daug kas mėgsta ir gamta žemuoges augino visai ne mums, o savo vaikams.

Paklausite – o kas tie žemuogių mėgėjai? O, jų daug. Visų pirma tai strazdai, ypač juodasis, taip pat giesmininkas, dar liepsnelė, devynbalsės. Žemuogiauja pelės ir pelėnai, miegapelės, o labiausiai – vabzdžiai.

Aš prisimenu žemuoges, suvertas ant smilgos... Tokios jos labai tiko dovanoti mamai. Tačiau kartais ant jų būdavo įsitaisiusi uoginė blakė, o jeigu jos jau nebūdavo, jos nemalonus kvapas likdavo – jis sugadindavo visą uogų puokštę...

Ši vasara daugeliu požiūrių yra tokia pati, kaip ir kitos. Tiksliau – tai mes ją matome tokią ar norėtume matyti. Tačiau kiekviena diena vasarą turi savo bruožų, kažko tokio, ko nebūna kitu metu.

Vienu tokių reiškinių, gal ir ne pačiu masiškiausiu, tačiau pastebimu, tapo paprastųjų grambuolių skraidymas. Lietuvoje aptinkama apie 20 grambuolių rūšių, kurios ne visos vienodai dažnos. Štai smėlynų kraštovaizdžio gyventojas raštuotasis grambuolys yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Tačiau mums labiau rūpi tie grambuoliai, jų rūšys, kurios yra dažnos ir kenkia augalams. Tiesa, žala gamtoje suprantama kitaip, nei ją įsivaizduojame mes.

Taip, gamtoje žalos nedaro niekas – ten esanti ekologinė grandinė labai dėsninga. Visi joje turi ne tik savo vietą, bet ir paskirtį.

Sunku būtų vienu žodžiu apibūdinti grambuolių vietą šioje sistemoje. Tačiau, jei gamtoje viena ar kita rūšis gyvena, vadinasi – ji reikalinga. Žinau, kad grambuolius mielai gaudo ne tik varnos, šarkos, kovai, kirai, bet ir ežiai, mangutai, lapės... Taigi kitų gyvūnų mitybos grandinėje jie yra. Nors mums iš žmogiškosios pusės daug labiau rūpi jų daroma žala ar, sakykime, įtaka augalams.

Jūs tikriausiai pastebėjote mūsų informacijos priemonėse nušmėžavusią žinutę apie Vilniuje Neries upėje matytą ir net nufotografuotą geltonausį vėžlį. Šis akvariumuose laikomas gyvūnas neatrodytų kuo nors ypatingas, jei ne jo ekologinės savybės užkariauti naujus regionus – ne be reikalo rūšis paskelbta invazine, ji negali būti paleidžiama į gamtą, ribojamas jos laikymas namuose.

Tai tie patys vėžliukai, kuriuos matome akvariumuose, kurie tokie mieli, vikrūs, žaismingi, bet apie tai, kad jie gali tapti konkurentais mūsų baliniams vėžliams, gali išplatinti jiems pavojingus parazitus ar ligas, negalvoja niekas. Mūsų gamta yra turtinga ir ne šių rūšių.

Gal manote, kad jie gyvens tik iki žiemos, nes yra nepratę prie mūsų klimato? Tačiau, pasirodo, šie iš Šiaurės Amerikos kilę vėžliai peržiemoja mūsų ežeruose ar tvenkiniuose ir lieka gyvi.

Kaip jie patenka į gamtą? Labai paprastai – juos paleidžia žmonės. Kažkada taip mūsų vandenyse buvo išleistas, įkurdintas ir beregint išplito invazinis nuodėgulinis grundalas. Paleistos iš akvariumų žuvelės, kurių gimtinė Rusijos Tolimieji Rytai, Kinija, beregint nustelbė mūsų vietines žuvis.

Vėžliai taip pat išleidžiami tada, kai užauga, netelpa į akvariumą ir žmonėms tampa kliūtimi. Žodžiu – išmetami kaip šiukšlės. Tik ta „šiukšlė“ gyva ir agresyvi. Neduok Dieve, ką galima padaryti taip nesiskaitant su gamta ir jos nesaugant.

Invazinės rūšys, gebančios labai greitai užsikariauti vietą tarp vietinių augalų ar gyvūnų, gali tapti didele problema. Keiksmažodžiu mums tapo Sosnovskio barštis, sovietiniais laikais įveistas siekiant pakelti ūkį, tokia pati gausialapio lubino agresija. O kur dar uosialapis klevas, kur baltažiedis vikmedis arba baltoji akacija? Kur rainuotasis vėžys, kur... Visi jie mūsų krašte neatsirado patys. Juos kokiu nors būdu įsivežėme, įveisėme, išplatinome.