Baltieji šveicarų aviganiai – geraširdžiai kompanionai

Įsigijo per dieną

Sodybos šeimininkė ir veislyno „Kalvos akis“ savininkė Rūta Žiugždė pasakoja nuo vaikystės auginusi šunis – turėjusi jų daug ir įvairių veislių. Šveicarų aviganiai jos gyvenime atsirado atsitiktinai. „Suradau baltuosius šveicarų aviganius netyčia, ieškodama vokiečių aviganio“, – sako moteris.

Mat kai šeima prieš maždaug aštuonerius metus atsikraustė gyventi į kaimą, ten buvo labai graži, bet apleista, nugyventa vieta. Kadangi netoliese – ežeras, čia įvairaus plauko veikėjai mėgdavo atvažiuoti pasiausti, o jokios tvoros nebuvo.

„Mūsų dvynukai tada jau buvo gimę, mažosios laukiausi, o vyras su vyriausiuoju sūnumi išvažiavo į Alpes palaipioti, – tų dienų įvykius prisimena Rūta. – Aš su dviem vaikais buvau likusi mažame namelyje, o naktį prie ežero atvažiavo neblaivi kompanija... Labai išsigandau.“

Nieko blogo, anot pašnekovės, tada neatsitiko – ta kompanija tiesiog pasiklydo. Tačiau išgąsdinta ryte ji puolė skambinti pažįstamiems veisėjams ir ieškojo vokiečių aviganio įsigyti dabar pat – ne po mėnesio, ne po metų. Tuo metu nė vieno vokiečių aviganių šuniuko nerado, bet vienas veisėjas, Mažeikių veislyno „Mėnulio šviesa“ savininkas, jai pasiūlė šveicarų aviganį. Ji apie tokį net nebuvo girdėjusi. Tačiau, išgirdusi apie charakterį ir daugiau pasidomėjusi šia veisle, apsisprendė per dieną ir šuniuką nusipirko. Tą pačią dieną susitiko su veisėju ir parsivežė naują šeimos narį – kalytę Ariją – namo. „Supratau, kad jis idealus didelės šeimos draugas. Pasirinkimas pasiteisino su kaupu“, – sako R.Žiugždė.

Požiūris: keturių vaikų mama R. Žiugždė įsitikinusi – vaikams būtina turėti gyvūną, kuriuo rūpintųsi ir mylėtų / R. Žiugždės asmeninio archyvo nuotr.

Inteligentiški šunys

Anot veisėjos, šveicarų aviganis – ištikimas, tvirtas, bet švelnus ir itin intelektualus šuo. Jis ne tik paklusnus, bet ir empatiškas – suprantantis savo šeimininką iš žvilgsnio ir gerai jaučiantis, kada prie jo prieiti, o kada netrukdyti. Jeigu reikėtų vienu žodžiu apibūdinti veislę, tai būtų žodis „kompanionas“.

Jis gyvybingas, žaismingas, aktyvus. Tai nėra šuo, kuriam užtenka turėti mylintį šeimininką, gauti maisto ir dukart per dieną išeiti ramiai pasivaikščioti. Atletiškas, žaismingas ir temperamentingas šuo, kuriam reikia veiklos, nuolatinio fizinio krūvio ir protinės stimuliacijos. Negaudamas jo poreikius atitinkančio krūvio, šuo tampa neramus ir gali pradėti niokoti namus.

„Šveicarų aviganiai dresuojami itin lengvai. Lyginant su vokiečių aviganiais, jie yra švelnesnio charakterio, tad ir dresuoti nereikia griežtai. Baltieji aviganiai yra imlūs, tad pakanka kalbėti tvirtai, bet švelniai, kaip ir auklėjant vaikus“, – pasakoja Rūta.

Tai šeimos šuo, ypatingai neišskiriantis vieno šeimos nario, labai mylintis ir saugantis vaikus, puikiai sutariantis su kitais gyvūnais.

Šie šunys, anot R.Žiugždės, neagresyvūs ar skirti apsaugai. Baltasis šveicarų aviganis – inteligentiškas šuo. Kaip ir vokiečių aviganiui ar kitam dideliam šuniui, jam būtinas fizinis krūvis, tačiau labiausiai reikia bendravimo su žmogumi ir jo dėmesio.

„Kaip ir visos veislės, ši veislė turi savo pranašumų ir trūkumų. Vienas iš pranašumų – grožis! – sako pašnekovė. – Antra, tai šeimos šuo, ypatingai neišskiriantis vieno šeimos nario, labai mylintis ir saugantis vaikus, puikiai sutariantis su kitais gyvūnais. Jie tvirto, bet švelnaus charakterio – gina savo teritoriją garsiu lojimu, bet neagresyvus, tad aš visada sakau: jeigu jums reikia apsaugos, ieškokite kitokio šuns.“

Ir nors šveicarų aviganiai nėra agresyvūs, toks didelis gyvūnas, lakstantis kieme, Rūtos teigimu, tikrai neskatina nekviestų svetimų žmonių užeiti į kiemą. O jeigu jų dar du ar trys...

Grožis: šuniukai suteikia džiaugsmo tiek vaikams, tiek suaugusiesiems / R. Žiugždės asmeninio archyvo nuotr.

Vardus sugalvojo ukrainiečiai

Dabar šeimos namuose gyvena trys suaugę balti šveicarų aviganiai – Barbė, Amber ir Kalis – ir naujausia šuniukų vada – prieš du su puse mėnesio pasaulį išvydę devyni mažyliai, kurie jau kitą savaitę iškeliaus į naujus namus. Tai trečioji veislyno „Kalvos akis“ šveicarų aviganių šuniukų vada.

Rūta sako, nors nuo 2017 m. ir buvo pasiryžusi įkurti veislyną, šuniukus veisia retai, nes tai labai sukus darbas.

„Pamenu, kai mano vaikai nuėjo į naują mokyklą, pažindinosi su kitais vaikais ir kai kažkuris pasigyrė turintis šunį, maniškiai labai nustebo: tik vieną? Jie nesupranta, kaip galima tik vieną šunį turėti. Juk pas mus, be šveicarų aviganių, kartkartėmis gimstančių šuniukų, gyvena dar ir vokiečių aviganis“, – pasakoja moteris.

Keturių vaikų mama įsitikinusi – vaikams būtina turėti gyvūną, kuriuo rūpintųsi ir mylėtų. Taip vystosi empatija, atjauta. „Aš tikiu, kad gyvūnai padeda užaugti vaikui geru žmogumi“, – sako Rūta.

Įdomu tai, kad naujausios mažylių vados tėvas – šuo iš Lvivo, kurį šeima parsivežė prieš pat Rusijai užpuolant Ukrainą. Žiugždų šeimos sodyboje nuo karo pradžios gyvena ukrainiečių šeima ir Vinycios miesto. Būtent ukrainiečių vaikai ir sugalvojo, kad viena iš mažųjų kalyčių galėtų būti tokiu vardu. Taip vardus, susijusius su Ukraina, gavo visi vados mažyliai: Yalta, Odesa, Vinnytsia, Kyiv, Lviv, Kharkiv, Kherson, Lutsk, Dnipro.

Apie šveicarų aviganius

* Tai dideli šunys. Patinų ūgis gali siekti 58–66 cm ties ketera (svoris 30–40kg) , kalių – 53–61 cm (svoris 25–35 kg). Turi tankų dvigubą vidutinio ilgio arba ilgą baltą kailį. Gyvenimo trukmė – apie dvylika metų.

* Nors veislės pavadinimas sako, kad šie aviganiai kilę iš Šveicarijos, iš tiesų veislės istorija apima net kelis žemynus. Baltųjų šveicarų aviganių veislės ištakos siekia XIX a., kai 1882 m. Hanoverio parodoje pirmą kartą pasirodė baltas vokiečių aviganis – Greif von Sparwasser. Jis buvo Horand Von Grafrath – šuns, nuo kurio prasidėjo vokiečių aviganių veislės istorija, senelis. Tai labai svarbi baltųjų aviganių veislės istorijos detalė, kuri rodo, kad baltą kailio spalvą lemiantis genas egzistavo jau pačioje vokiečių aviganių veislės vystymosi pradžioje.

* Deja, ši detalė neapsaugojo balto kailio aviganių nuo diskriminacijos. Nors balta spalva suteikia šveicarių aviganiams aristokratiškumo, balto kailio aviganiai kadaise užsitraukė Hitlerio nemalonę ir buvo pasmerkti išnaikinimui. Kai XIX a. pabaigoje buvo pradėti veisti vokiečių aviganiai, visos spalvos ir atspalviai buvo įmanomi, tačiau, įsigalėjus nacistiniam režimui, baltieji aviganiai Vokietijoje buvo uždrausti dėl tariamų sąsajų su įvairiomis ligomis – albinizmo, kurtumo ir kt. Vos gimę balto kailio šuniukai buvo slepiami ir neregistruojami veislės knygoje, tad po Antrojo pasaulinio karo baltųjų aviganių Europoje praktiškai neliko.

* Vis dėlto baltieji šveicarų aviganiai išliko ir labai išpopuliarėjo Kanadoje ir JAV. Prie to labai prisidėjo Geraldine Rockeffeler, kuri dar prieš karą į savo veislyną atsivežė baltų šunų iš Vokietijos. Ledi Geraldina turėjo per 150 įvairiaspalvių vokiečių aviganių ir veisė juodai auksinius, vienspalvius juodus ir vienspalvius baltus vokiečių aviganius.

* 1991 m. šveicarai pirmieji registravo šią veislę Europoje ir nuo tada ji vadinama Baltaisiais šveicarų aviganiais (White Swiss Shepherd) pagal TKF klasifikaciją.

* Baltijos šalyse baltieji šveicarų aviganiai veisiami nuo 1993 m. ir dabar yra ne vienas veislynas, veisiantis kilmingus, tvirtos psichikos ir geros sveikatos baltuosius keturkojus.