Jubiliejinė akvarelės bienalė tikisi pažymėti naują pradžią

Ką šiandien apskritai vadiname akvarele? Kiek jos sampratą lemia pati technika, o kiek – menininko santykis su procesu ir kūryba? Apie tai kalbamės su bienalės „Baltijos tiltai“ sumanytoju, idėjos autoriumi ir pagrindiniu kuratoriumi, dailininku akvarelininku Eugenijumi Nalevaika.

– Kuo šių metų bienalė bus kitokia? Kas joje žymi naują bienalės raidos etapą?

– Man atrodo, kad šių metų bienalė pirmiausia bus kitokia savo požiūriu į pačią bienalės sampratą. 20 metų yra gana ilgas laikas, kad galėtume ne tik prisiminti nueitą kelią, bet ir savęs paklausti, kur einame toliau.

Mintys apie tarptautinės parodos „Baltijos tiltai“ organizavimą gimė nuo labai aiškios idėjos – suteikti akvarelei daugiau matomumo ir erdvės profesionalaus meno lauke. Ilgą laiką akvarelė ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų šalių buvo suvokiama gana siaurai: kaip tradicinė technika, pirmiausia siejama su peizažu, gamtos įspūdžiu, skaidrumu, lengvumu arba kaip pagalbinė, eskizų, iliustracijų priemonė, dažnai vertinama menkiau už tapybą ar grafiką. Palaipsniui išsivystę tarptautinės akvarelės bienalės „Baltijos tiltai“ renginiai ir parodos parodė, kad akvarelė gali būti gerokai daugiau.

Organizuojant bienalės renginius, kviečiant menininkus, menotyrininkus ir kuratorius, galvojant pagrindines bienalės temas, visuomet visus raginome ne apsiriboti išankstinėmis nuostatomis apie akvarelės galimybes, o nuolat klausti, ką apskritai gali padaryti vanduo, pigmentas, popierius, spalva, skaidrumas, atsitiktinumas ir menininko valia. Kur prasideda ir kur baigiasi akvarelė? Ar ji būtinai turi likti popieriaus lape? Ar akvarelė yra tik technika, ar jau tam tikras mąstymo, o gal gyvenimo būdas? Norėčiau tikėti, kad šių metų bienalę ne tik aš matysiu kaip tam tikrą perėjimą nuo akvarelės bienalės prie bienalės, kurioje akvarelė tampa platesnio meninio mąstymo priemone.

Labai svarbu, kad į bienalės kūrimo procesą kuo labiau įsitrauktų jaunoji karta – ne tik jauni akvarelininkai, bet ir jaunieji menotyrininkai. Tikimės, kad šių metų patirtys suteiks drąsos jaunimui ir jauni profesionalai perims būsimų bienalių organizavimo, įgyvendinimo rūpesčius ir mėgausis rezultatais. Jaunimo įsitraukimas vertingas visiems, nes su nauja karta ateina ir kitoks klausimų formulavimas, kitoks santykis su medija, kitoks žvilgsnis į meno istoriją.

Linkėčiau visiems šią akvarelės bienalės sukaktį Kaune priimti ne kaip užbaigtą 20 metų istoriją, o kaip naujo etapo pradžią. Man atrodo, bienalė per daugelį metų jau įrodė, kad akvarelė gali būti aktuali. Dabar norėčiau klausti, kiek toli galime nueiti.

Norėčiau, kad žmogus, vaikščiodamas po bienalę, ne kartą savęs paklaustų: „Ar tai tikrai akvarelė?“ Dar labiau norėčiau, kad atsakymas nebūtų vienareikšmis.

– Kokių svarbiausių pokyčių pastebite akvarelės meno ir pačios bienalės raidoje?

– Drįsčiau teigti, kad per laikotarpį nuo akvarelės bienalių organizavimo Lietuvoje pradžios įvyko išties nemažai pokyčių – ir akvarelėje, ir publikos, taip pat menininkų žvilgsnyje į ją.

Ko gero, galima sakyti, kad pakito akvarelės pozicija dailės technikų hierarchijoje. Pradėję rengti „Baltijos tiltus“ buvome vedami noro tarsi ištraukti akvarelę iš tam tikro mažosios dailės statuso. Prisimindami laikus, kai didžiosios parodų salės buvo skirtos pirmiausia tapybai, skulptūrai, o akvarelei dažniausiai tekdavo kuklesnė ir / arba mažiau apšviesta vieta (apie tai kažkada esu minėjęs ir viešuose interviu), siekėme pakeisti tokį požiūrį.

Galvoju, kad per tuos 20 metų akvarelė tapo drąsesnė. Išsiplėtė formatai, kompozicinės galimybės, techninės paieškos. Menininkai vis dažniau ne tik lieja akvarelę, bet ir konstruoja, sluoksniuoja, jungia ją su kitomis medžiagomis, fotografija, objektu, instaliacija, kartais net su keramika ar kitomis meno formomis. Ankstesnių bienalių parodose buvo matyti įvairių eksperimentų. Tikimės, kad ir šių metų parodų dalyviai nudžiugins įvairiais ieškojimais ir unikaliais atradimais.

Kiekviena bienalė turi pagrindinę temą. Jos keitėsi ir kaskart buvo labiau konceptualios nei aiškiai vizualizuojančios būsimą turinį. Bienalės istorijoje kalbėjome apie „Gelmę“, „Sąsajas“, „Rezonansą“, „Patirtis“, „Fabulą“, „Kryptis ir iššūkius“. Buvo ir „nežinomųjų“, nes kai kas 10-osios bienalės temą „X“ (dešimt, arba angl. „ten“) interpretavo kaip koordinačių ašies tiesę ar lygčių sistemos sprendinių paieškas. Mums atrodo prasminga, kad tema vis rečiau apibrėžia, ką reikia pavaizduoti, ir vis dažniau atveria erdvę tam, kaip menininkas gali mąstyti. Pvz., „Fabula“ akvarelę jau traktavo ne tik kaip vaizdavimo priemonę, bet ir kaip pasakojimo būdą.

Daugybę metų pats kūryboje naudodamas akvarelę drįstu teigti, kad akvarelė, šiaip jau gana įnoringa technika, bėgant laikui netapo lengviau nuspėjama ar suvaldoma. Tai labai geras dalykas. Ji vis dar turi savo klasikinius principus: vandens, pigmento, popieriaus, skaidrumo, šviesos santykį – tačiau šie principai neriboja kūrėjo fantazijos ir galimybių. Kaip tik skatina kurti ir nerti dar giliau.

Tarptautinė akvarelės bienalė „Baltijos tiltai“ pirmiausia buvo sumanyta kaip aplink Baltijos jūrą išsidėsčiusių regiono šalių menininkų susitikimų erdvė. Tačiau kaskart ribos plečiasi ir šiandien tai yra kur kas platesnis menininkų tinklas. Tikimės, kad ir šių metų parodų erdvėse bus ne tik Europos menininkų kūrinių.

– Minėjote daug įvairių buvusių akvarelės bienalių temų. Kodėl šių metų tema – „Begalybė“?

– „Begalybė“ pasirinkta todėl, kad šiandien, ko gero, sunku rasti kitą žodį, kuris taip gerai apibūdintų akvarelės galimybes ir kartu mūsų dabartinę būseną.

Akvarelėje yra kažkas iš esmės begalinio. Vanduo, kaip stichija, ko gero niekada visiškai nepaklūsta žmogaus valiai. Ypač akvarelėje: skiedžiamas vandeniu pigmentas ant popieriaus juda, sklaidosi, susilieja, kartais atitinka menininko sumanymą, o kartais sukuria tai, ko dailininkas visiškai neplanavo. Galbūt galima sakyti, kad akvarelė visuomet yra dialogas tarp kontrolės ir atsitiktinumo, tarp akademinio potėpio ir improvizacijos.

„Begalybė“ mums nėra vien abstrakti filosofinė sąvoka. Tai vaizduotė, spalvų dermės ir kontrastai, neribotos galimybės interpretuoti supantį pasaulį. Tai ir menininko kelias, kuris nuolat kinta, – net ir labai patyręs akvarelininkas dažnai susiduria su tam tikru neapibrėžtumu. Be to, gyvename laikotarpiu, kai labai daug kas keičiasi: technologijos, informacijos kiekiai, žmogaus santykis su aplinka, net pati meno samprata. Todėl norėjosi temos, kuri nevaržytų, o atvertų.

„Begalybė“ nėra užduotis menininkui. Tai kvietimas. Kvietimas eiti ten, kur dar nebuvo eita, ir galbūt net nebandyti iš anksto žinoti, kur tas kelias nuves. Tikimės, kad menininkai išgirs šį kvietimą ir pateiks savo interpretacijų. Galbūt kam nors tai bus kosmosas, kitam – vidinis žmogaus pasaulis, trečiam – gamta, ketvirtam – atmintis, technologijos, laikas ar tiesiog pati akvarelės medžiagiškumo paslaptis.

– Kokio santykio su žiūrovu tikitės? Ar norėtumėte, kad paroda paskatintų kitaip pažvelgti į akvarelę?

– Labiausiai norėčiau, kad žiūrovas į parodą ateitų be išankstinio nusiteikimo ir tariamo žinojimo, kas yra akvarelė. Esu patyręs, kad kartais žodis „akvarelė“ sukelia labai konkrečių, daugeliui iš vaikystės ar piešimo pamokų mokykloje atkeliaujančių vaizdinių: miško ar jūros peizažą, gėlių, portretų, tikimasi lengvų ir skaidrių paveikslėlių. Visa tai, be abejo, yra akvarelės istorijos dalis. Tačiau akvarelė tuo nesibaigia.

Norėčiau, kad žmogus, vaikščiodamas po bienalę, ne kartą savęs paklaustų: „Ar tai tikrai akvarelė?“ Dar labiau norėčiau, kad atsakymas nebūtų vienareikšmis. Manau, gera paroda nebūtinai turi viską paaiškinti. Kartais jos užduotis – kelti klausimų, nustebinti, net šiek tiek erzinti mūsų įprastus įsitikinimus.

Todėl tikiuosi ne vien edukacinio santykio su žiūrovu, kai jam paaiškinama, kas yra akvarelė, bet ir lygiaverčio susitikimo – smalsaus, jautraus, klausiančio, atsakymų ieškančio žiūrovo. Akvarelė gali stipriai paveikti emocijas – per šviesą, skaidrumą, spalvų santykį, vandens paliktą pėdsaką. Galbūt būtent čia slypi jos universalumas. Ji gali būti raminanti, svajinga, užliūliuojanti. Gali būti ir dramatiška, drąsi, vaizduojanti aktualijas ir kelianti klausimų.

Jeigu po parodos žmogus išeis šiek tiek stebėdamasis ir galvodamas, kad akvarelė gali būti ne tik gražus paveikslėlis, bet ir labai šiuolaikiška, jautri ir konceptuali meno forma, vadinasi, mums pavyko.

Kuo daugiau kalbame apie akvarelės ribų plėtimą, tuo labiau suprantame, kokia svarbi yra jos esmė: vanduo, pigmentas, skaidrumas, šviesa, atsitiktinumas.

– Tiek kvietime teikti kūrinius, tiek pokalbio pradžioje išreiškėte norą, kad jaunoji karta prisidėtų prie akvarelės bienalės. Koks turėtų būti jaunosios kartos vaidmuo?

– Man labai svarbu, kad 20 metų istoriją turinti bienalė netaptų vien prisiminimu apie tai, kas jau įvyko. Todėl jaunosios kartos įtraukimas man atrodo vienas svarbiausių šių metų bienalės žingsnių. Itin džiugu, kad parodą vienoje bienalės erdvių šiemet kuruoja dailininkė Deimantė Petkevičiūtė. Tikimės, kad jos vedami jaunieji akvarelininkai ir talkinantys menotyrininkai šių metų bienalės erdvėse taps reikšmingais proceso dalyviais. Jie gali kitaip perskaityti bienalės istoriją, kitaip pažvelgti į akvarelės raidą ir užduoti klausimų, kurių galbūt prieš 20 metų net nebūtume formulavę.

Man atrodo, kad labai svarbu perduoti ne tik patirtį, bet ir teisę ją interpretuoti. Todėl norisi daugiau diskusijų, pokalbių, susitikimų, menotyrinio reflektavimo, galimybių jauniesiems tyrėjams pristatyti savo požiūrį. Taip pat svarbus tiesioginis skirtingų kartų menininkų susitikimas: meistriškumo pamokos, kūrybiniai pokalbiai, bendros veiklos.

Jaunoji karta čia gali tapti savotišku tiltu tarp tradicijos ir ateities. Norėtume, kad tai, kas buvo sukurta per 20 metų, taptų naujų temų ir klausimų pagrindu, o akvarelei ir jos kūrėjams linkime klestėjimo, atsižvelgiant į tūkstantmetes šios technikos tradicijas.

– Ar šiemet taip pat skatinamas eksperimentavimas? Kokių netradicinių akvarelės interpretacijų tikitės?

– Akvarelė jau senokai peržengė tradicinio formato ribas. Dabar yra galimybių kurti didžiulius paveikslus, autoriai drąsiai eksponuoja juos be stiklų ir be rėmų, eksperimentuoja su vandeniu, pigmentais, juos kuria patys ir tyrinėja savybes. Tik norėtųsi, kad eksperimentas nebūtų suprastas kaip savitikslis dalykas. Vien tai, kad kūrinys yra didelis, netradicinio formato ar sudarytas iš įvairių medžiagų, dar nereiškia, kad jis yra įdomus. Eksperimentas prasideda tada, kai nauja forma atsiranda iš meninės idėjos.

Todėl tikimės labai skirtingų interpretacijų. Tai gali būti akvarelė, išeinanti iš popieriaus plokštumos ir tampanti objektu ar erdvine kompozicija. Tai gali būti akvarelės ir fotografijos, tekstilės, grafikos, keramikos ar kitų medijų jungtys. Tai gali būti eksperimentai su vandeniu, pigmentu, paviršiumi, masteliu, sluoksniavimu.

Lygiai taip pat gali nustebinti visiškai gryna akvarelė, kai atsiskleidžia kūrėjo meistrystė ir įtaiga naudojant tokias iš pažiūros paprastas priemones: popierių, vandenį ir pigmentą.

Gal čia ir slypi akvarelės paradoksas – kuo daugiau kalbame apie akvarelės ribų plėtimą, tuo labiau suprantame, kokia svarbi yra jos esmė: vanduo, pigmentas, skaidrumas, šviesa, atsitiktinumas, gyvas ir ne visada iki galo kontroliuojamas procesas. Manau, ir žiūrovui įdomiausia būtų matyti ne „akvarelę, apsimetančią kitu menu“, o kūrinį, kuriame menininkas eksperimentuodamas sugebėjo išsaugoti ir atskleisti akvarelės prigimtį.

– Kaip manote, kokia šiandien akvarelės pozicija Lietuvos meno lauke?

– Manau, šiandien akvarelės situacija yra gerokai kitokia nei prieš 20 metų. Ji tikrai nebėra paribyje. Akvarelininkai dalyvauja tarptautinėse parodose, pelno žiūrovų simpatijų prizų, akvarelė pasitelkiama kino, įvaizdžio formavimo ir daugelyje kitų sričių. Kartais užslenka tam tikras tradicijos šešėlis, tačiau svarbu, kad gebėtume atsisakyti stereotipinio mąstymo ir akvarelės matymo. Man atrodo, kad Lietuvos akvarelė šiandien yra įdomi būtent todėl, kad joje susitinka stipri tradicija, autentiška mokykla, meistrystės pavyzdžiai, jaunimo drąsa ir improvizacija, puikių menininkų kūriniai, kurie labai profesionaliai tęsia klasikinę akvarelės tradiciją ir geba ją jungti su šiuolaikinėmis meno praktikomis.

Nedrįsčiau sakyti, kad akvarelė jau visiškai įsitvirtino tarp šiuolaikinių menų, bet, manau, tampa savarankiška ir lygiaverte meninės raiškos priemone, kuriai nebereikia įrodinėti savo teisės egzistuoti.

Ankstesnių bienalių dalyvių atsiliepimai rodo, kad akvarelė gali būti tarptautinio profesionalaus meno diskurso dalis, o akvarelės ateitis tikriausiai priklauso nuo to, ar menininkai turės pakankamai laisvės ir noro daryti du dalykus: išmanyti tradiciją ir kartu jos nebijoti peržengti.

Bienalė kviečia kūrėjus

Dailininkai kviečiami teikti kūrinius akvarelės bienalei „Baltijos tiltai“ iki 2026 m. rugsėjo 1 d. naudojant nuorodą https://forms.gle/Xqvtaun8qUhcj3GDA arba e. paštu [email protected].

Apie kvietimą dalyvauti parodoje autoriai bus informuojami jų nurodytais kontaktais ne vėliau kaip spalio 1 d.

Preliminarios parodų vietos ir laikas: 2026 m. lapkritis–gruodis; Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus galerija ZOO; Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galerija „Drobė“; Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto galerija „Muitinė“; Kauno valstybinė filharmonija; Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas.