Gyvenimo poslinkiai: gimusio kurti renesansas

Ilgas sugrįžimas

Kodėl paroda pavadinta „Poslinkiai“? Nes N. Vaitkus, baigęs dailės studijas, tapybą padėjo į šalį ilgam – net 28 metams. Tuomet jauną menininką į savo ratą įsuko buities rūpesčiai, šeima, kuria reikėjo pasirūpinti, o ir metas buvo kitoks: iš kūrybos nepragyvendavo praktiškai nė vienas dailininkas, o feisbuko, kuriame būtų galima pasireklamuoti, nebuvo. Trūko net tapybos priemonių. Taigi gyvenimo realybė menininkus įtraukdavo į kitus darbus, neretai – visam laikui.

Į su daile visiškai nesusijusius darbus įtraukė ir N. Vaitkų. Naujoje srityje sekėsi, o bendradarbiai net neįtarė, kokio dydžio ilgesį nešiojasi talentą užgniaužęs menininkas. Greičiausiai, net pats N.Vaitkus sau neprisipažindavo, kad yra kažkas ne taip, ir tik nelaimė, kai gyvybė pakybo ant plauko, supurtė taip, kad kūryba tapo savotišku grįžimu į gyvenimą. Pilnakraujį, spalvotą, negniaužiant išsisakymo būtinybės, ypač, kai pasakyti turi ką.

Tai atskleidžia ir galerijoje „Aukso pjūvis“ surengta jubiliejinė paroda, atskleidžianti dailininko kūrybinę evoliuciją: nuo 1990 m. nutapyto, tąkart atrodė, paskutinio paveikslo, kuris šioje parodoje tapo pirmuoju, iki paties šviežiausio, nutapyto prieš porą savaičių.

Spalva ir energija

Per du BLC aukštus eksponuojamą parodą pristatanti Jutta Noak įžvalgiai pastebi, kad dailininko darbai – tai vidinių būsenų interpretacijos, kurios kintančiais kompoziciniais deriniais atveria jo kūrybinį potencialą.

Kiekviena drobė, regis, turi savo laiką ir erdvę, kuri supulsuoja įvairiomis spalvomis, išryškina esminius motyvus ir skirtingais nušvitimais kuria paveikslo siužetą. Spalvų paletė yra labai sodri, o grynų, ryškių spalvų spontaniški, abstraktūs potėpiai, minimalus figūratyvas atveria tapybinę erdvę, kurioje spalvomis, formomis, faktūromis ir, svarbiausia, proporcijomis kuriama savita aplinka, autentiškai apmąstoma realybė.

Į akis krinta akivaizdus dailininko spontaniškumas: paveikslai pulsuoja ugninga energija, drąsa ir dinamiškumu. N. Vaitkus nesistengia pataikauti žiūrovui, kuria tai, kas jam svarbu, kas neduoda naktį ramiai miegoti, kai keliesi iš lovos ir tapai, kai išnyksta laiko pojūtis ir lieka tik tapybinė erdvė, o gal atvertas kiek kitoks pasaulis.

Taip pat ryškūs dailininko ieškojimai. Jis nei viename kūrybinio kelio etape nėra sustojęs ties atrastu savitu braižu. Regis, jis iki šiol ieško taikliausios tapybinės kalbos konkrečiai minčiai, pajautai, apmąstymui perduoti. Atrodo, kad jis iki šiol sugeba džiaugtis pačiu procesu ir atradimais, todėl jo darbuose nėra monotonijos ar savęs tiražavimo – išlikdamas savimi, jis sugeba tarsi patį save atrasti iš naujo, o gal tai ir yra kūrybinio variklio esmė.

Nuolat besikeičiantis

Parodoje matomi ne tik kūrybiniai poslinkiai, bet ir gyvas, degantis pokalbis su pačiu savimi, supančiu pasauliu, tarsi užduodant klausimus, į kuriuos tegali atsakyti pasąmonė ar intuicija: atsakymai mįslingi, užkoduoti, bet, žvelgiant į drobę, atrodo, prisilieti prie universalios kalbos, kuri veikia kiek kitus sąmonės – o tiksliau pajautų – centrus.

Spalva, potėpis, jo storis, sluoksniai, faktūros – N. Vaitkui labai svarbūs ieškant tiksliausio braižo tuo metu kilusiai minčiai, idėjai, apmąstymui įkūnyti. Tačiau kitą kartą dailininkas gali būti jau visai kitoks ir nenustebti: juk kitas ir paveikslas, kita mintis, kitas stimulas tapyti.

„Abstrakcija veliasi į dinamišką konfliktą su ekspresionizmu ir vis dažniau įtalpinamas minimalus, dažnai užslėptas figūratyvas. Pastarasis čia atlieka chaoso valdytojo vaidmenį, tarsi ieškant atsakymo sau, laužant dvilypio gyvenimo rėmus. Pro spalvų tarpus ir abstrakčių linijų rezginį išnyra iš pasąmonės gryna tiesa, kuri tampa ir stebėtojo dėmesio centru“, – pastebi J. Noak.

Žvelgiant į dailininko paveikslus, atrodo, kad jis kartais tiesiog susikauna su drobe tiek, kad joje lieka ne tik ugninga energija, bet, regis, ir kovos žymės. Pasirodo, šis spėjimas nėra visai tuščias, vieną nutapytą drobę dailininkas išties norėjo peršauti. Kita vertus, taip dažniausiai ir atsitinka, kad ne menininkas pasirenka meną, bet menas jį, t. y. per jį atveriama kur kas daugiau, nei galima pamatyti plika akimi.