Prokuratūra apskundė Š. Narbuto išteisinimą COVID-19 reagentų byloje

„Manau, kad išteisinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, prašau jį panaikinti ir pripažinti kaltu dėl dviejų nusikaltimų“, –  BNS sakė valstybės kaltintojas šioje byloje, Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintaras Jasaitis.

Prokuroras skundu Apeliacinio teismo prašo skirti Š. Narbutui 75 tūkst. eurų baudą bei priteisti iš jo per 300 tūkst. eurų Sveikatos apsaugos ministerijai.

Gegužės 11 dieną Vilniaus apygardos teismas Š. Narbutą visiškai išteisino kaip nepadariusį veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Sveikatos apsaugos ministerijos 300 tūkst. eurų byloje pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo buvo paliktas nenagrinėtas, teismas išteisintajam iš valstybės priteisė per 16,8 tūkst. eurų proceso išlaidų.

Primename, kad teisėsauga anksčiau skelbė surinkusi duomenų, kad 2020 m. kovą–liepą Š. Narbutas, kaip įtariama, veikdamas kaip Vyriausybės atstovas, ekspertas, gavo tuometės sveikatos apsaugos viceministrės Kristinos Garuolienės ir tuomečio premjero Sauliaus Skvernelio patarėjo Luko Savicko nurodymą derėtis dėl COVID-19 reagentų pirkimo Vyriausybės vardu.

Prokurorų teigimu, Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnų surinkti duomenys leido įtarti, kad Š. Narbutas, kaip valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas asmeninės turtinės naudos ir apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą. Tačiau visi šie kaltinimai pirmosios instancijos teismo buvo paneigti.

Visiškai išteisintas

Teismas pažymėjo, jog bylai Š. Narbuto veikla ieškant trūkstamų medicinos priemonių tiekėjų, gilinantis į jų siūlomų priemonių parametrus, siūlant šiuos tiekėjus ir jų turimas medicinos priemones Lietuvos kompetentingoms institucijoms, taip pat tarpininkaujant tarp tiekėjų ir institucijų įsigijimo procese, nekelia abejonių šios veiklos teisėtumo prasme.

Tačiau teismas konstatavo, kad byloje neįrodyta, kad Š. Narbutas bylai aktualiu laikotarpiu buvo valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – buvo paskirtas Vyriausybės atstovu ar nešališku ekspertu.

Pasak Vilniaus apygardos teismo, taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių kaltinime nurodytas aplinkybes, kad Š. Narbutas gavo Vyriausybės atstovų nurodymus dalyvauti derybose su Kinijos gamintojo „Sansure Biotech“ atstove Ispanijos įmone „PMS International dėl COVID-19 testų įsigijimo Lietuvos Vyriausybės vardu.

Apygardos teismas konstatavo, kad per derybas Š. Narbutas veikė kaip Ispanijos įmonės „PMS International“ atstovas pagal jų sudarytą komercinio atstovavimo sutartį. Joje Š. Narbutui buvo numatytas 1 euro už vieną testo, parduoto Lietuvai, atlygis. Jį Ispanijos įmonė jau buvo įskaičiavusi į Lietuvai pasiūlytą kainą, jis buvo sumokėtas Š. Narbutui iš „PMS International“ priklausančių lėšų.

Negana to, teismas patvirtino, kad šis sandoris buvo naudingas Lietuvai, nes ji sutaupė milijonus eurų. Jei šio sandorio nebūtų buvę, Lietuvoje tuomet būtų strigęs testavimas. Kitaip tariant, dėl Š. Narbuto dalyvavimo buvo ne tik išgelbėta žmonių gyvybių, bet ir reikšmingai prisidėta prie pirmosios COVID-19 bangos suvaldymo.

Švaisto valstybės lėšas

Išteisintasis Š. Narbutas anksčiau teigė, kad G. Jasaičio pozicija skųsti teismo nuosprendį esą rodo, jog jo byloje toliau bus švaistomos valstybės lėšos.

„Ne tik mano pinigai, nervai bus deginami, bet ir mokesčių mokėtojų. Turbūt daugiau negu 100 tūkst. eurų išleista tokiam tuščiam, nepagrįstam kaltinimui. Tai tiesiog rodo, kaip institucijos naudojasi joms patikėtais resursais, prievartos mechanizmu“, – portalui kauno.diena.lt teigė Š. Narbutas.

Jo teigimu, bylos medžiagoje nebuvo jokių jo kaltės įrodymų, tačiau procesas buvo politizuotas.

„Bylos medžiagą sudaro beveik 10 tūkst. puslapių, toje medžiagoje nėra jokių mano kaltės įrodymų, kažkokių argumentų. Paradoksalu, kad net prokuroras kažkaip nelabai ir stengėsi tuos įrodymus pateikti, tiesiog konstatuodavo, kaip čia jam kas atrodo. Tai ne įrodymai. Pagal tai aš iš tikrųjų jaučiausi ramiai, bet nebuvau tikras, koks tas nuosprendis bus, žinant, kaip aš tai vadinu, kad tai yra politizuota byla, nes šalies vadovas yra pasakęs, kad mane reikia nubausti, Seimo nariai tą patį komentavo“, – aiškino jis.

Teisinis eksperimentas

Š. Narbutas beveik trejus metus trukusio teisinio proceso metu kartojo, kad  ir prokuratūra atliko ne tyrimą, o savotišką teisinį eksperimentą. Panašiai šį procesą jis apibūdino ir po išteisinamojo nuosprendžio paskelbimo.

„Mano sulaikymas COVID-19 įkarštyje (ir likus keliems mėnesiams iki Seimo rinkimų) buvo garsus ir apipintas žiniasklaidos skleistomis sąmokslo teorijomis. STT ir gen. prokuratūros atstovai prieš kameras mane šmeižė, o dalis žiniasklaidos priemonių melagingus neva nustatytus „faktus“ publikavo daugiau nei šimtą kartų. Žodžių nerinko nei G. Nausėda, nei L. Kaščiūnas, nei A. Gedvilienė – dar sulaikymo dienomis viešai paskelbę, kad aš padariau nusikaltimą, kad su manimi reikia kovoti“, – prieš kelias dienas feisbuke rašė jis.

Pasak Š. Narbuto, visa tai, ką jis aiškino ir įrodinėjo nuo pat pirmų jo sulaikymo dienų, gegužės 11-ąją teisingomis pripažino Vilniaus apygardos teismas.

„STT ir prokuroro įsivaizdavimu aš buvau toks pavojingas, kad beveik trejus metus privalėjau būti atribotas nuo visos sveikatos sistemos, beveik du metus privalėjau gyventi be jokių lėšų, negalėjau gauti jokių pajamų. Dabar rankose laikydamas mane išteisinantį nuosprendį, kuriuo teismas įvertino, kad STT ir prokuroro veiksmai buvo neteisėti, nepagrįsti, absurdiški, ramybės vis dar neturiu. Nes lėšas atgausiu tik tuomet, kai nuosprendis įsiteisėjęs. O prokuroras prieš televizijos kameras net nematęs nuosprendžio turinio jau pasakė, kad nuosprendį skųs“, – tęsė verslininkas.

Jis feisbuke pacitavo svarbias teismo nustatytas aplinkybes.

Pirmiausia, nuosprendyje nurodoma, kad Lietuva gavo naudos iš sandorio, dėl kurio jis buvo apkaltintas, nes tai leido žymiai padidinti testavimo apimtis. Priešingai nei bandė įrodinėti prokurorai, teismo vertinimu, kad Š. Narbutas veikia kaip tarpininkas, buvo aišku visiems apie procesą žinojusiems ir jame dalyvavusiems asmenims.

„Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad susitarimas dėl komisinio atlygio nagrinėjimu atveju buvo negalimas. Liudytojas S. Skvernelis teisme parodė, kad, kai Vyriausybė viešai kreipėsi pagalbos, nebuvo akcentuojama, jog ta pagalba turi būti neatlyginta. Kas pristatinėjo prekes, natūralu, kad darė tai už atlygį“, – cituojama teismo nuosprendyje.

„Kaina (17 Eur) nagrinėjamu atveju nėra svarbi, nes, viena vertus, Š. Narbutas nėra kaltinamas tuo, kad jo pasiūlytas <...> tiekėjas pasiūlė didelę kainą. Priešingai, iš tiesioginio konkurento UAB „Thermo Fisher Scientific Baltics“ distributorių vadovo T. Janušio teisme duotų parodymų matyti, kad bylai aktualiu laikotarpiu COVID-19 testo kaina buvo daugiau kaip 20 Eur. Kita vertus, reikia turėti omeny daugelio liudytojų nurodytas aplinkybes, kad tuo metu buvo kritinė situacija, todėl kaina nebuvo svarbi, buvo svarbu apskritai įsigyti šiuos testus“, – priduriama jame.

Anot teismo, kaltinimai piktnaudžiavimu išvis neturi pagrindo, nes Š. Narbutas nebuvo nei ekspertas, nei specialistas, veikęs valstybės vardu.

„Š. Narbutas nebuvo įgaliotas veikti ir kaip Vyriausybės atstovas. Byloje nėra duomenų, kad kaltinamasis žodžiu arba raštu būtų informuotas, kad jam suteikiami įgaliojimai veikti Vyriausybės vardu, – rašoma nuosprendžio ištraukose. – Š. Narbuto tuometinė veikla, per savo pažintis ieškant trūkstamų medicinos priemonių tiekėjų, gilinantis į jų siūlomų priemonių parametrus, siūlant šiuos tiekėjus ir jų turimas medicinos priemones Lietuvos kompetentingoms institucijoms, taip pat tarpininkaujant tarp tiekėjų ir institucijų įsigijimo procese, nekelia abejonių šios veiklos teisėtumo prasme.“

Svarbu tai, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiant liudytojus, dalyvavusius COVID-19 testų pirkime, jiems buvo užduodamas klausimas, kaip liudytojai vertina reagentų įsigijimo aplinkybes iš „PMS International“, kai jų kaina be tarpininko gauto atlygio būtų 1 Eur už testą mažesnė.

Visų pirma, nurodoma teismo nutartyje, tai yra menamo pobūdžio klausimas, kuris yra negalimas. Antra, akivaizdžiai matyti, kad iš liudytojų buvo siekiama gauti atsakymą, kad iš tikrųjų be tarpininkavimo mokesčio COVID-19 testų kaina būtų buvusi mažesnė, tačiau tai yra nepagrįstos prielaidos, kurios ne tik nėra įrodytos bylos duomenimis, bet ir paneigtos minėtais Job Augustin Pero Tomas parodymais.

„Teismas patvirtino, kad šis sandoris buvo naudingas Lietuvai, kad dėl man tarpininkaujant įsigytų COVID-19 reagentų Lietuva sutaupė milijonus eurų, jei aš nebūčiau šiame sandoryje dalyvavęs nuo 2020 m. kovo iki balandžio pabaigos Lietuvoje PGR testų būtų nebuvę, t.y. dėl mano veiksmų buvo ne tik išgelbėtos žmonių gyvybės, bet ir reikšmingai prisidėta prie pirmosios COVID-19 bangos suvaldymo“, – visą pateiktą informaciją reziumavo Š. Narbutas.

Komentaras

Gintautas Bartkus

Buvęs teisingumo ministras, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto partnerystės docentas, advokatas

Kalbant apie Š. Narbuto bylą, reikėtų pažymėti, kad ne išteisinamasis nuosprendis čia svarbiausias. Juk gyvename demokratinėje, teisinėje valstybėje. Svarbiau kalbėti apie didžiausią problemą, kuri buvo padaryta, – ši byla buvo pradėta labai skambiai. Buvo daug skambių ir viešų pareiškimų, kad Š. Narbutas yra kaltas, kad jis turės atsakyti už tam tikrus padarytus veiksmus ir t. t. Viskas būtų buvę visiškai kitaip, jei politikai, kurie tuo metu reiškėsi, ir prokuratūra būtų pasakę: štai, šis asmuo kol kas nėra nuteistas, mes gerbiame nekaltumo prezumpciją, sieksime bylą išnagrinėti visais teisiniais būdais. Jei tokius pareiškimus būtume girdėję nuo pat pradžių, viso to šou ir nebūtų buvę. Šiuo atveju buvo, jei taip galima pavadinti, ne baudžiamoji justicija, o parodomoji.

Akivaizdu, kad mūsų šalies politikai vis dar nesugeba įsisavinti – žmogaus kaltumą nustato tik teismas. Nuo visų viešų vertinimų reikėtų susilaikyti, ypač jei galimai nusikalstamą veiką jau tiria teisėsaugos institucijos. Toks jų situacijos vertinimas, dažniausiai neigiamas, yra realus spaudimas teisėsaugai. Mano nuomone, sąžiningas prokuroras jums pasakytų, kad viešumas tikrai nepadeda tyrimui. Tai vertinant, kad Š. Narbuto atveju buvo ilgą laiką transliuojama tik vienpusė pačios prokuratūros skleidžiama informacija, galima sakyti, kad iš viso to proceso buvo ruošiamasi daryti kažkokius politinius žaidimus ar kažką kita. Tik tai tikrai nebuvo susiję su baudžiamosios justicijos tikslais.

Verta paminėti ir taikytą neproporcingą nuosavybės teisės apribojimą. Š. Narbuto atveju buvo areštuotos visos turimos lėšos. Tad keliami labai paprasti klausimai: iš ko žmogus visus tuos trejus metus turi gyventi? Kaip jis turi susimokėti už teisinę gynybą, maistą, komunalinius mokesčius ir t. t. Kai vyksta tokie dalykai, pradedi galvoti, kad tokie metodai yra paprasčiausia spaudimo priemonė. Kam? Kad jis greičiau prisipažintų. Mano supratimu, tai yra labai neteisinga.

Š. Narbuto bylos atsiradimas tarsi rodo, kad 30 metų kurdami laisvos rinkos ekonomiką iki šiol neįsisavinome, kad viskas kainuoja ir kad už kiekvieną darbą žmogui turi būti atlyginama.

Pastebiu, kad situacija po tokių bliūkštančių bylų Lietuvoje šiek tiek gerėja, tačiau ji tikrai dar nėra pakankama. Pritarčiau, kad būtent dėl tokių atvejų reikėtų reikalauti tam tikros konkrečių teisėsaugos institucijų atsakomybės. Ją turėtų prisiimti ir politikai, kurie būtent ir kontroliuoja teisėsaugos institucijas. Ypač jei tam tikrus pažeidimus nustato Strasbūras, atsakomybė būtina, o dabar institucijos tarsi nusiplauna rankas.

Reikėtų nepamiršti, kad tokiems teisminiams procesams išleidžiamos didelės sumos mokesčių mokėtojų pinigų. Teisingumas kainuoja labai brangiai ir kitaip niekada nebus. Tačiau žmonių pinigus tikrai reikėtų taupyti. Vertinant tai, galvoje kirba klausimas: ar tokia byla iš viso turėjo atsirasti? Šis klausimas tam tikra prasme kelia nerimą, nes tai primena sovietinius laikus ir kovą su spekuliantais. Atrodo, dar nesame įsisavinę, kad žmogui už tarpininkavimą turi būti mokami pinigai. Jis mums padaro gerą darbą – suderina kainą, suranda prekių, užtikrina jų pristatymą ir t. t. Būtent už tai jis ir turi gauti atlyginimą. Š. Narbuto bylos atsiradimas tarsi rodo, kad 30 metų kurdami laisvos rinkos ekonomiką iki šiol neįsisavinome, kad viskas kainuoja ir kad už kiekvieną darbą žmogui turi būti atlyginama. Tokius dalykus kažkaip įvilkti į baudžiamąją teisę absoliučiai neteisinga.