Vilniaus „Versmės“ gimnazijai – Palaimintojo T. Matulionio vardas

Rugsėjo 1-ąją 8 val. Šv. Jono Bosko bažnyčioje Mokslo metų pradžios ir naujo vardo paskelbimo šv. Mišias aukos Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Po šv. Mišių bus atidengtas naujas gimnazijos vardas.

Gimnazijos pranešime teigiama, kad T. Matulionis aktualus ugdymo įstaigai, nes ši asmenybė liudija, jog įmanoma nugyventi prasmingą gyvenimą, įmanoma pasirinkti abejonėse, likti ištikimam Kristui ir įmanoma pasiekti tikslą.

Nuo 2015 metų buvo svarstoma, konsultuojamasi su mokyklos bendruomene dėl naujo mokyklos vardo, kuris geriau atspindėtų šiandieninę gimnazijos kryptį, vykdomą misiją ir priklausymą ne tik Lietuvos švietimo bendruomenei, bet ir katalikiškų mokyklų tinklui pasaulyje. Pal. Teofiliaus Matulionio vardas pasirinktas neatsitiktinai. Tai ir jo beatifikacijos (paskelbimo palaimintuoju) Vilniuje 2017 m. birželio 25 d. dovana mokyklai. O gimnazija šiuo nauju vardu patvirtina ir įsipareigoja Bažnyčios pavestai katalikiško ugdymo misijai.

Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazija – tai nevalstybinė katalikiška gimnazija, kurioje ugdomi vaikai nuo pirmos iki dvyliktos klasės. Į ugdymo procesą įtraukiami ir turintys specialiųjų ugdymosi poreikių vaikai. Gimnazijos steigėjai yra Vilniaus arkivyskupija ir Marijos Dangun Ėmimo seserys (asumpcionistės). Gimnazija taiko asumpcionistinio ugdymo tradiciją, kuria remiasi apie šimtas mokyklų pasaulyje.

Mokyklos istorija

1993 m. buvusio darželio patalpose pradinę „Versmės“ mokyklą įkūrė pirmoji mokyklos direktorė edukologijos mokslų daktarė Alvyra Galkienė ir iniciatyvių tėvų grupelė. Iki Nepriklausomybės visi specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai mokėsi specialiose mokyklose-internatuose arba visą gyvenimą likdavo namie. Mokyklos kūrėjų grupė norėjo keisti visuomenę ir siekė, kad įvairių gebėjimų ir fizinių bei intelektinių galių turintys vaikai, sudarantys mišrią klasę, mokytųsi vieni iš kitų. Kūrėjai norėjo, kad mokykla taptų bendruomene, kurios modelį perimtų visuomenė. Pamažu mokykla išaugo į Vilniaus „Versmės“ vidurinę mokyklą. Nuo pat pat įsikūrimo mokyklą globojo kardinolas Juozas Audrys Bačkis, joje dirbo Kristaus Karaliaus vienuolijos seserys.

Kitas svarbus posūkis mokyklos istorijoje įvyko 2010-aisiais. Per septyniolika metų pasikeitė, išaugo ne tik mokykla, bet ir Lietuvos visuomenė. Pakito požiūris į negalią, buvo suformuota įstatymų bazė, kuri dabar sudaro sąlygas visoms mokykloms įtraukti į ugdymo procesą vaikus, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių. Taip pat vykdyta mokyklų tinklo pertvarka. „Versmė“ turėjo rinktis, ar tapti progimnazija Vilniaus Lazdynų mikrorajone ar nevalstybine katalikiška gimnazija, kurioje toliau būtų ugdomi vaikai nuo pirmos iki dvyliktos klasės, o mokykla tęstų katalikiško ugdymo tradiciją. Buvo pasirinktas antrasis variantas ir gimnazijos steigėjais tapo Vilniaus Arkivyskupija ir Marijos Dangun Ėmimo seserys (asumpcionistės). Nuo 2010 metų gimnazijoje katalikiškas ugdymas įgyvendinamas taikant asumpcionistinio ugdymo tradiciją, kuria remiasi apie šimtas mokyklų pasaulyje. Šv. Marija Eugenija, XIX a. įkūrusi pirmąsias asumpcionistines mokyklas, siekė, kad ugdymas padėtų atsiskleisti kiekvienai asmenybei ir įgalintų mokinius tapti aktyviais visuomenės nariais, besivadovaujančiais krikščioniškosiomis vertybėmis ten, kur jiems skirta atlikti savo misiją. Ši ugdymo utopija yra asumpcionistinio ugdymo ašis. Ją įkūnija nuo pat mokyklos įsteigimo 1993 m. pasirinktas moto „Negabių vaikų nėra“, nes kiekvienas pagal savo gebėjimus gali augti, skleistis ir atlikti savo misiją pasaulyje. 2011 metais Vilniaus „Versmės“ katalikiškajai mokyklai buvo suteiktas ilgosios gimnazijos vardas. Gimnazijos direktorė Violeta Ališauskienė kryptingai veda mokyklą tobulėjimo keliu siekdama šiuolaikiško katalikiško ugdymo, aukštų ugdymosi standartų ir profesionalaus pedagogų darbo. Tėvų pasirinkimas leisti savo vaikus į Vilniaus „Versmės“ katalikiškąją gimnaziją rodo pasitikėjimą šia ugdymo įstaiga, o tai įpareigoja ir visą pedagoginę bendruomenę.

Nuo 2015 metų buvo svarstoma, konsultuojamasi su mokytojais, gimnazijos darbuotojais, mokiniais, tėvais dėl naujo mokyklos vardo, kuris geriau atspindėtų šiandieninę gimnazijos kryptį, vykdomą misiją ir priklausymą ne tik Lietuvos švietimo bendruomenei, bet ir katalikiškų mokyklų tinklui pasaulyje. Pal. Teofiliaus Matulionio vardas pasirinktas neatsitiktinai. Tai ir jo beatifikacijos (paskelbimo palaimintuoju) Vilniuje 2017 m. birželio 25 d. dovana mokyklai. O gimnazija šiuo nauju vardu patvirtina ir įsipareigoja Bažnyčios pavestai katalikiško ugdymo misijai.

Kuo T. Matulionio asmenybė ir vardas prasmingi mokyklai?

Įmanoma nugyventi prasmingą gyvenimą. Teofilius Matulionis nesirinko kalėjimo. Istorinės aplinkybės, suirutės, karai dažnai jį statydavo į akistatą su savo sąžine. O ištikimybė sąžinei ir per ją kalbančiam Dievo balsui dažnai „nuvesdavo“ į kalėjimus ir tremtį. T. Matulionis net tokiomis sąlygomis tikėjo, kad niekas nevyksta be Dievo valios ir kad čia, gyvendamas nežmoniškomis sąlygomis galės patarnauti žmonėms ir likti ištikimas savo pašaukimui. Tai žinia mums, kad kiekvieno iš mūsų – mokinio, mokytojo, direktoriaus – paprastas, eilinis gyvenimas nėra atsitiktinumas ar nereikšmingų įvykių virtinė. Esame tam, kad įvykdytume savo misiją ir tarnautume tiesai, kad ir kokia būtų jos kaina.

Įmanoma pasirinkti abejonėse. Būdamas 18 metų Teofilius Matulionis įstojo į Peterburgo kunigų seminariją. Po metų grįžo iš jos namo suabejojęs, ar tai tikrai jo kelias, ar galės būti geras kunigas. Kai po metų bandė grįžti, jo pašaukimu netikėjo seminarijos dėstytojai. Prireikė kelerių metų, kelių bandymų, kad visi suprastų, jog Teofiliaus pasirinkimas yra tvirtas. O abejonės kartais reikalingos tam, kad pasirinktume nuoširdžiai, neveidmainiaudami.

Įmanoma likti ištikimam Kristui. Įsivaizduokime, kas būtų buvę, jeigu viename iš nuolatinių tardymų – ar tai būtų Peterburgo kalėjime ar Vilniaus KGB rūsiuose, Teofilius Matulionis būtų sutikęs bendradarbiauti su sovietų valdžia ir teikti informaciją apie kitus kunigus ir pasauliečius? Ko gero, būtų tą pačią dieną paleistas į laisvę ir turėjęs geras gyvenimo sąlygas. Tokie  informantai buvo reikalingi. Tik ko vertas būtų jo krikšto pažadas, kurį už mažą kūdikį ištaria tėvai ir krikšto tėvai, kai prisiekiama ištikimybė Kristui ir išsižadama blogio?

Įmanoma pasiekti tikslą. Nors sakoma, kad Teofilius nuo pat vaikystės buvo linkęs į mokslus, jam ne visada sekėsi. Po penktos gimnazijos klasės grįžo namo neišlaikęs geometrijos egzamino. Pakartotinai jį laikydamas Teofilius įveikė egzaminą, o besimokydamas Peterburgo kunigų seminarijoje pamėgo mokslą ir tapęs kunigu dirbo pogrindinės seminarijos dėstytoju. Teofilius norėjo būti geras kunigas. Tai yra paraginimas mums gerai eiti savo pareigas. Turime užsibrėžti aukštus tikslus. Tikslus, kurie siekia žvaigždes! Lengva nebus. T. Matulionio kaip vyskupo pasirinktas šūkis „Per kryžių į žvaigždes“ gali būti padrąsinimas gimnazijos bendruomenei, kad nebūna lengvos pergalės. Tik reikia atrasti savo žvaigždę ir jos siekti. Pergalės kaina – gailestingumas, tarnystė, atidumas kitiems, sąžiningas pareigų atlikimas, nuoseklumas. Tebūnie tai gairės gimnazijai ne tik naujiesiems mokslo metams, bet ir atverčiant naują dabar jau Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijos gyvavimo puslapį.