Antradienį Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta vieno kūrinio paroda. Iš Valstybinio Ermitažo muziejaus Sankt Peterburge į Lietuvos sostinę atkeliavo renesanso genijaus Luco Cranacho Vyresniojo šedevras „Madona su kūdikiu po obelimi“.

Jautriausias dailininko kūrinys

„Šis paveikslas yra vienas Ermitažo kolekcijos perlų. Vokiečių renesanso darbų kolekcija Ermitaže nėra didelė, todėl L. Cranacho Vyresniojo kūryba čia užima ypatingą vietą. Ją sudaro penki paties dailininko paveikslai ir dar keletas darbų iš jo dirbtuvės. Mano manymu, „Madona su Kūdikiu po obelimi“ yra pats įdomiausias ir jautriausias jo darbas“, - sakė iš Sankt Peterburgo atvykusi  Valstybinio Ermitažo generalinio direktoriaus pavaduotoja Svetlana Borisovna Adaksina.

Parodos „Lukas Kranachas Vyresnysis (1472-1553 m.). Madona su kūdikiu po obelimi“ kuratorės Dalios Tarandaitės pasakojimu, paveikslas „Madona su Kūdikiu po obelimi“ priklauso brandžiajam neeilinio dailininko kūrybos periodui, jis sukurtas 1525-1530 m.

„L. Cranachas Vyresnysis buvo didelis novatorius, universali Renesanso epochos asmenybė. Jis laikomas didelį dėmesį peizažui skyrusios Dunojaus tapybos mokyklos pradininku, vienu peizažo žanro pradininkų Vakarų Europos tapyboje. Dirbo ir kaip tapytojas, ir kaip grafikas. Beveik visą gyvenimą praleido Vitenberge, vadovavo tuo metu Europoje vienai didžiausių ir geriausiai organizuotų dailės dirbtuvių. Užsakymų turėdavo labai daug ir juos visus sugebėdavo įgyvendinti ne tik labai greit, bet ir labai kokybiškai“, - pasakojo D. Tarandaitė ir pridūrė, kad jis buvo laikomas vienu greičiausiai dirbančių dailininkų.

Simbolinė reikšmė

Vaizduodamas Švč. Mergelę Mariją L. Cranachas Vyresnysis, D. Tarandaitės teigimu, perteikė tą moters grožio idealą, kuris išryškėjo XVI a. 3 dešimtmečio kūryboje ir tapo lengvai atpažįstamu jo stiliaus ženklu. Marija auksaplaukė, ovalaus veido, smulkiu smakru, mažomis lūpomis, migdolinėmis, kiek primerktomis akimis. Ji melancholiškos nuotaikos, paskendusi savo mintyse. Apglėbusi abiem rankomis laiko Kūdikį Jėzų, stovintį jai ant kelių ir žvelgiantį į žiūrovą.

„Kompozicijos iškilmingumas, sustiprintas frontalios Jėzaus kūno padėties, nuteikia rimčiai ir pabrėžia simbolinę paveikslo prasmę. Jėzus ir Marija prieš žiūrovą iškyla kaip naujasis Adomas ir naujoji Ieva – per Ievą ir Adomą į pasaulį atėjo nuodėmė ir mirtis, o per Mariją ir Jėzų ateina Išganymas ir amžinasis gyvenimas“, - dėstė parodos kuratorė.

Įkvėpė Dunojaus kraštovaizdis

Marija su Kūdikiu pavaizduota puikaus peizažo fone. Plati panorama su ant stačių uolų stovinčiomis viduramžiškomis pilimis, ramiu vandens paviršiumi ir kalnų grandine užsibaigiančiais melsvais toliais, D. Tarandaitės teigimu, pasikartoja daugelyje L. Cranacho Vyresniojo kūrinių.

Pasak jos, kurdamas peizažus įkvėpimo dailininkas sėmėsi iš Dunojaus pakrančių kraštovaizdžio. Jaunystėje keliaudamas palei šią upę jis gėrėjosi ramia ir plačia jos tėkme, stačiomis pakrančių uolomis ir ant jų stovinčiomis pilimis bei vienuolynais, spygliuočiais apaugusiais kalnais ir kalvomis, kurių motyvus vėliau panaudojo savo kūriniuose.

Iš Sankt Peterburgo gabenamas 2 mln. dolerių draustas paveikslas buvo lydimas ginkluotos apsaugos.

Paroda Vilniaus paveikslų galerijoje veiks iki rugsėjo 8 d. Pirmą rudens mėnesį Lietuvos sostinę turėtų pasiekti kita vieno šedevro paroda, tačiau kokio, viešnia iš Rusijos S. Borisovna Adaksina neatskleidė.

L. Kranacho Vyresniojo „Madona su Kūdikiu po obelimi“ eksponuota parodose

1899 m. – Dresdene (Vokietija)

1964 m. – Bordo (Prancūzija)

1972 m. – Veimare (Vokietija)

1975–1976 m. – Vašingtone, Niujorke, Detroite, Los Andžele, Hjustone (JAV)

1976 m. – Meksike (Meksika), Vinipege, Monrealyje (Kanada)

1978 m. – Bonoje (Vokietija)

1991 m. – Frankfurte prie Maino (Vokietija)

1996 m. – Nagaokoje (Japonija)

Lucas Cranachas Vyresnysis (Lucas Cranach der Ältere, 1472–1553 m.) – garsus Renesanso epochos dailininkas, viena centrinių XVI a. vokiečių meno pasaulio asmenybių. Dailininkas gimė 1472 m. Kronache (Aukštutinė Frankonija) tapytojo šeimoje. Pradines dailės žinias jis gavo iš tėvo.

Atvykęs į Vieną dailininkas suartėjo su humanistais, susibūrusiais apie Vienos universitetą, pradėjo vadintis Lucu Cranachu (pagal gimimo vietą), o darbus žymėti inicialais „LC“. Po kelerių metų Frydricho Išmintingojo kvietimu jis persikėlė į Vitenbergą. Saksonijos kurfiurstų Frydricho Išmintingojo ir jo įpėdinių Jono Ištvermingojo bei Jono Frydricho dvaro dailininku L. Cranachas liko visą gyvenimą.

Saksonijos kurfiurstams L. Kranachas dekoravo rūmų interjerus, tapė portretus, altorių paveikslus, mitologines kompozicijas, medžioklės scenas, kūrė medžio raižinius ir vario graviūras, piešė monetų projektus ir kostiumų modelius, buvo atsakingas už vestuvių, turnyrų, švenčių apipavidalinimą ir t. t.

1508 m. iš Saksonijos kurfiurstų L. Cranachas gavo bajorystę ir herbą – sparnuotą ir karūnuotą gyvatę, įsikandusią žiedą su rubinu. Nuo tada šiuo ženklu dailininkas žymėjo visus savo kūrinius  ir dirbtuves.

Vitenberge L. Cranachas tapo vienu turtingiausių ir įtakingiausių žmonių – įsigijo daug nekilnojamojo turto, vadovavo didžiulei dailės dirbtuvei, turėjo spaustuvę, vaistinę. Dailininkas buvo Vitenbergo miesto tarybos narys, tris kartus rinktas burmistru.

L. Cranachas buvo talentingas portretistas, savo kūriniuose įamžinęs žymiausias savo meto asmenybes.

Be tradicinės ikonografijos kompozicijų, jis nutapė paveikslų, kuriuose siekė vaizdais perteikti savo artimo draugo Martyno Liuterio mokymą. Ypač daug dailininkas sukūrė Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu atvaizdų. Net ir prasidėjus reformacijai, Švč. Mergelės Marijos paveikslus pirko ne tik katalikai. Švč. Mergelės Marijos paveikslą savo namuose turėjo ir pats M. Liuteris.

Švč. Mergelės Marijos paveiksluose, kaip ir kituose religinės tematikos kūriniuose, L. Cranachas akcentavo teologinį, pamokomąjį jų turinį, naudojo simbolius, atskleidžiančius Jėzaus ir Marijos vaidmenį žmonijos Išganyme. Ypač mėgo vynuogių kekės motyvą, primenantį Evangelijoje minimą „tikrąjį vynmedį“ ir Eucharistiją. Nutapė kompozicijų ir su obuoliu – pirmųjų žmonių nuopuolio ir gimtosios nuodėmės, kurią Kristus atpirko savo mirtimi, simboliu.