– Jūs koplyčioje radote lėlių galvas su ant veidų nupieštais kryžiukais. Kokios buvo pirmos mintys ir jausmai jas išvydus?
– Tai tiesiog pašalinis daiktas šventoje erdvėje. Natūraliai patraukiau ir tiek. Pagalvojau: ką čia veiki? Ne vietoje. Būna visko. Žmonės ant altoriaus padeda lapelį, už ką nori, kad melstumės per Mišias. Būna, atneša rožinį. Būna, miršta artimas žmogus, tada atneša kryžių ar maldaknygę. Tai natūraliai nukeli, patrauki ir tiek.
– Vėliau paaiškėjo, kad panašių daiktų rasta ir kitose vietose. Kaip tada pasikeitė jūsų požiūris į šį radinį?
– Žmogiškai buvo jausmas, kad tai keistas ir ne vietoje esantis daiktas. Kol nebuvo aišku, kad tokių galvų pasirodė ir kitose Vilniaus bažnyčiose, buvo neaišku, ką tai reiškia. Gal kažkoks gąsdinimas, grasinimas ar panašiai. Bet dabar, turint informaciją, kad jų pasirodė ir kitur, ko gero, tai yra protesto forma. Tam tikra prasme aš ją net palaikyčiau. Tik, aišku, reikia žiūrėti, kad nebūtų gąsdinami žmonės ir būtų gerbiama šventa erdvė. Aš įsivaizduočiau, kad yra žmonių, kurie tikrai nori ryžtingo ir greitesnio tyrimo, be laiko tempimo ir neaiškumų. Galbūt taip rodomas nusivylimas, kad Bažnyčia, kuri turėtų apsivalyti nuo šitų dėmių, nepakankamai ryžtingai tai daro.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Jūs peržiūrėjote vaizdo kamerų įrašus ir pamatėte, kas tai padėjo. Kreipėtės į policiją. Kas toliau?
– Natūralu, kreipėmės į policiją, kad būtų atpažintas tas asmuo. Svarbu išsiaiškinti, kokie buvo ketinimai, ar tai pavienio žmogaus iniciatyva, ar kažkokios grupės. Čia galima tik spekuliuoti. Iš aprangos tarsi galima įžvelgti tam tikros subkultūros požymių, bet negalima daryti išvadų. Dabar, kai žinome, kad tokių atvejų buvo ir daugiau, panašu, kad tai yra protestas. Gerai, kad protestas egzistuoja, jeigu jis nepažeidžia įstatymų.
– Kalbate apie pastarojo meto įvykius Bažnyčioje. Kaip manote, ar šis atvejis gali būti su tuo susijęs?
– Aišku, šiuo konkrečiu klausimu reikia tyrimo. Bet man atrodo, kad viskas susidėlioja į vietas ir tai gali būti susiję su pedofilijos skandalų kontekstu. Galbūt tai yra nusivylimo ir liūdesio išraiška – gal net nukentėjusiųjų, o ne tik šia tema besidominčių žmonių, kad nėra pakankamai ryžtingai apsivaloma.
– Minėjote, kad ant altoriaus žmonės palieka įvairių lapelių ar daiktų. Ar lėlių galvos su ženklais ant veidų buvo kažkas visiškai neįprasto?
– Taip, tai aiškiai išsiskyrė. Labai specifinis daiktas. Dėl to ir galvojau, ar verta tuo dalytis viešojoje erdvėje. Bet yra sunki tema, apie kurią dalis žmonių nenori kalbėti ar norėtų viską išspręsti tyliai. Todėl kažkiek viešumo reikia, nes tada visa bendruomenė įtraukiama į šio klausimo sprendimą. Buvo įvairių komentarų, kad čia kažkokia magija, vudu ar burtai. Manau, tokiu atveju viskas atrodytų kitaip. Čia matau aiškią žinutę, ženklą su simbolika, labai konkrečiai apeliuojančią į pastaruosius skandalus.
– Ką įprastai žmonės palieka ant altoriaus?
– Šiaip ant altoriaus nereikėtų nieko dėti. Bet jeigu randame, dažniausiai tai būna visai normalūs dalykai. Pavyzdžiui, lapelis su Mišių intencija: noriu, kad už Joną būtų meldžiamasi dėl sveikatos. Labai gražu ir prasminga. Kadangi esame ligoninėje, būna ir taip, kad miršta artimas žmogus. Kartais anūkai ar vaikai nežino, ką daryti su močiutės maldaknyge ar rožiniu. Neišmesi. Aš sakyčiau, kad tai šeimos relikvija – saugokite, net jeigu nesate tikintys. Tai yra šaknys, istorija. Bet jeigu nenori saugoti, atneša ir palieka. Tai irgi prasminga.
Naujausi komentarai