Vilniuje prasideda R. Polanskio filmų retrospektyva

„Kinas turėtų priversti tave pamiršti, kad esi kino teatre“, – tuo įsitikinęs kino režisierius Romanas Polanskis daro viską, kad taip ir būtų. Svarbiausias jo filmų elementas – preciziškai ir tiksliai kuriama filmų atmosfera. Įkvėpta R. Polanskio kūrybos, „Skalvija“ pasitiks žiūrovus su jo filmams būdinga atmosfera: šviesų ir šešėlių žaismu, prigesusiomis spalvomis, ryškiu raudoniu nutviekstais skliautais, įsimintinais garso takeliais, rašoma pranešime spaudai. Iki gruodžio 13 dienos autorinio kino gerbėjams siūloma pamatyti 8 vaidybinius filmus iš ankstyvojo režisieriaus kūrybos etapo.

Pasak retrospektyvos rengėjų, jau trumpuosiuose R. Polanskio filmuose išryškėjo vėliau dažnai jo kūryboje atsikartosiančios temos – tarpusavio nesusikalbėjimas, priešiškumas ir abejingumas aplinkiniams.

Pirmuosiuose filmuose juntamas talentas, meistrystė išlaikyti įtampą visa jėga atsiskleidė debiutiniame režisieriaus pilno metro filme „Peilis vandenyje“ (1962). Atvirą filmo finalą daugelis lygino su I. Bergmano ir M. Antonionio darbais. „Peilis vandenyje“ sulaukė didelio palaikymo užsienyje ir kartu su Fellinio filmu „8 ½“ konkuravo dėl „Oskaro“ kaip geriausias užsienio filmas.

Netrukus R. Polanskis išgarsėjo kaip siaubo filmų ir psichologinių trilerių kūrėjas, sumaniai apnuoginantis mūsų laukinius instinktus, išlaisvinantis vidines baimes ir paranojas. Holivude sukurta siaubo drama „Rozmari kūdikis (1968) yra tokia realistiška, kad žiūrovui kartais tampa nepakeliama stebėti pagrindinės herojės kančias.

Iškart po „Rozmari kūdikio“ kino ekranuose pasirodė „Kinų kvartalas“ (1974). Net šešis „Oskarus“ pelnęs filmas neretai laikomas geriausia R. Polanskio juosta, jo scenarijus minimas geriausių visų laikų kino scenarijų sąrašuose. Tamsus nihilizmo persmelktas pasakojimas lydi sudėtingą bylą tiriantį detektyvą Džeiką (aktorius – Jackas Nicholsonas) ir iškyla kaip korupcijoje paskendusios Amerikos metafora.

Pasak kino kritikų, įtaigos R. Polanskio filmams suteikia iki smulkmenų apmąstytos detalės. Nesvarbu, ar tai būtų minimalistinėmis priemonėmis sukurtas „Pasibjaurėjimas“ (1976), kuriame stebime, kaip filmo herojė (akt. Catherine Deneuve) grimzta į beprotybę, ar tapatybės transformaciją tyrinėjantis „Nuomininkas“ (1976) su pačiu R. Polanskiu pagrindiniame vaidmenyje, ar į karalienės Viktorijos epochą nukelianti „Tesė“ (1979). Dėlionių mozaiką primena ir Paryžiuje filmuotas „Klaikus išbandymas“, įrėmintas paveikaus Ennio Morricone‘s garso takelio.

Provokuojanti beketiško absurdo komedija „Akligatvis” (1966) primins, kokiame chaotiškame pasaulyje mes gyvename. Restrospektyvos rengėjai siūlo nepraleisti šio filmo ne tik todėl, kad 1966 m. jis pelnė „Auksinį lokį“ Berlyne, bet ir dėl to, kad tai mėgstamiausias paties R. Polanskio filmas.