Atvykus čia, neišvengiamai žengi per garsųjį stoties rajoną, o po visų reikalų vėl grįžti ten pat – lyg į būdelę, iš kurios išvykai. Bent kartą čia nepabuvus, neįmanoma patirti tikrosios vilnietiško šio rajono atmosferos, kuri yra išties išskirtinė. Iš Pabradės kilęs tapytojas Andrius Makare Makarevičius keliaudamas į Vilnių pirmuosius žingsnius visada žengdavo būtent tame rajone. Persikėlęs gyventi arčiau minėto rajono, jis nuo 2017 m. vaizduoja ir interpretuoja šią vietą. Gyvendamas čia pat, autorius ne tik stebi retus ir neįprastus įvykius, bet ir juos mintyse transformuoja, įamžindamas drobėse – tarsi nejučia užkonservuodamas istorijas, slypinčias kiekviename kampe. Ši dar 2017 m. pradėta kūrinių serija dabar atkeliavo į Kauną, kur yra pristatoma plačiau.

Pirmą kartą išeksponavus parodą, ji atrodė santūri, lyg klasikinė tapybos ekspozicija, kurios stiprybė – turinys ir temos, o ne akivaizdus „oho!“ efektas. Gali būti, kad tuo metu kalbėjo nuovargis ir paskutinių akcentų dėliojimas. Tačiau jau kitą dieną, atrakinus galerijos duris, įjungus šviesas, iš pakampių ėmė lįsti nuostabos jausmas. Atrodė, kad per tikrąjį Vilniaus stoties rajone stovintį Portalą aš nusikėliau į Vilnių, vis dar būdama Kaune, Žemuosiuose Šančiuose. Įėjusi į patalpą, žvelgdama budriu žvilgsniu, nejučia teleportavausi į paauglystę, kai didžiąją laiko dalį pati praleisdavau tame rajone. Būtent jis anuomet buvo tarpinė stotelė prieš nusprendžiant, kur keliauti toliau.

Diskusija apie moterų boksą.

A. Makarevičiaus kūryboje pirmu numeriu pastebėsime ryškias, sodrias spalvas, koliažavimą, šiokį tokį ekspresionizmą. Spalvos labai veikia žiūrovo nuotaiką – paveiksluose gausu žalios, geltonos ir mėlynos atspalvių, nuo kurių negaliu atitraukti akių. Vaizdai čia suaštrinti – jie ne tiek atspindi realybę, kiek ją hiperbolizuoja, pabrėždami tam tikrus aspektus.

Kartu galima pastebėti, kad autoriaus potėpis nėra nugludintas iki dirbtinio tikslumo, efemeriškumo – jo paveiksluose išlieka faktūros, storas dažo sluoksnis, leidžiantis žiūrovui prisiminti, kad tai ne realybės atspindys, bet iš matytų vaizdų sukurtas kūrinys. Keliaudama per parodą retai kada skaitau darbų pavadinimus, nes jie dažnai būna mįslingesni už patį kūrinį. Tačiau šįkart negaliu nepastebėti metrikų – jos tarsi nukreipia žiūrovą į ką žiūrėti, ką įsivaizduoti ar prisiminti.

Laimės ieškotojas ir trys auksiniai šešėliai.

Pavyzdžiui, kūrinys „Ooo iš lėto leidžiasi saulė...“ (2024 m.) – tai frazė iš Jovani (tikr. Jonas Nainys), „Karališka erdvė“ – „Iš lėto leidžiasi saulė“ (su Remis Retro; tikr. Remigijus Daškevičius) dainos. Tokie dainos žodžiai skambėtų ne tik to krašto, bet ir trijų juostelių  vakarėliuose – tai viena dažniausiai klausomų dainų. Paveiksle vaizduojamos trys personos su trijų juostelių sportiniais kostiumais – jos kažkur prie medžių leidžia laiką: du šoka, o trečias, regis, jau miega. Pasiklausius dainos, į kūrinį galima dar labiau įsijausti – atrodo, lyg personažai judėtų, tarsi GIF’ai.

Parodoje vyraujančios sodrios ir ryškiai kontrastuojančios spalvos gali apgauti akį ir neleisti lengvai nuspręsti, ką čia verta paminėti. Tuomet tampa sunkiau gilintis į turinį – vis dėlto turinio prasme man labiausiai įstringa erdvės kairė pusė. Ant baltos sienos čia pakabinti du paveikslai. Paveiksle „Tu – ne vienas“ (2023 m.) vaizduojamas vyras, nešantis medinę paletę lyg Jėzus Kristus kryžių, o šalia jo groja trys violončelininkės. Violetiškai raudonas koloritas paaštrina pojūčius ir suteikia scenai dramatizmo. Tačiau šis dramatizmas kyla ne iš realaus tragizmo, o veikiau iš subtilios ironijos. Vyro, sunkiai tempiančio paletę (nežinia, kiek kilometrų), veido išraiška ir kūno poza išduoda, kad jam tai – svarbus, beveik egzistencinis veiksmas. Šio paveikslo herojui parsinešti tą paletę – tarsi gyvybės ar mirties klausimas. Tuo tarpu žiūrovui ši scena gali atrodyti šmaikšti, net absurdiška, nes jo paties patirtis šios situacijos kol kas nepaliečia.

Autoriaus potėpis nėra nugludintas iki dirbtinio tikslumo, efemeriškumo – jo paveiksluose išlieka faktūros, storas dažo sluoksnis, leidžiantis žiūrovui prisiminti, kad tai ne realybės atspindys, bet iš matytų vaizdų sukurtas kūrinys.

Kitas kūrinys – „Diskusija apie moterų boksą“ (2024 m.) – priverčia stabtelėti kelioms minutėms, kad suprastum jo esmę. Centrinėje kompozicijos dalyje pavaizduota moters, drąsiai stovinčios „išmetus rėmą“, figūra, taip padarant ją paveikslo dominante. Aplinkui susėdę vyrai primena japonų posakį apie tris beždžionėles „See no evil, hear no evil, speak no evil“ (liet. „Nematyti blogio, negirdėti blogio, nekalbėti apie blogį“). Iš jų kūno pozų galima suprasti, kuris nori kalbėti, kuris užsidengia akis, o kuris ausis, taip tarsi prispausdamas moterį po savimi. Visa scena sutelkta į vieną istoriją: komentuoti moterų boksą norisi garsiai, matyti jo – negalėtų, o klausantis kitų, ypač moterų, kalbančių šia tema, norisi jas fiziškai užspausti. Suprantame, kad vyrų rate ši tema yra kontroversiška. Vis dėlto žiūrovas dar nepaleidžiamas – paveikslo kampe žiūrovo akys susiduria su autoriaus akimi, stebinčia jo reakciją į kūrinį. Ji primena male gaze (vyro žvilgsnį), tačiau šįkart tai ne konkretaus žmogaus, o anonimo žvilgsnis – stebintis, vertinantis ir kartu provokuojantis žiūrovą.

Kalėdų laukimas.

Artėjant prie pabaigos įstrigo parodoje pristatoma mažo formato kūrinių serija, dar labiau suasmeninanti matytą praeivį ar akimirkos situaciją, galinčią ilgam įstrigti atmintyje. Iš šios serijos man labiausiai įsiminė kūrinys „Kalėdų laukimas“ (2024) – iš pirmo žvilgsnio kuklus mažo formato darbas, jis priverčia sustoti ir susimąstyti. Žiūrėdama į jį ėmiau galvoti apie šventiniu laikotarpiu dažnėjančius buitinius konfliktus, apie neretai įsiplieskiančias įtampas už uždarų durų. Iš eglutės raudonos girliandos lėtai sklindančios šviesos tarsi nusėda ant stovinčio žmogaus naktinių, jau išmargintų panašiais taškeliais – ši detalė sukuria dvejopą jausmą, svyruojantį tarp jaukumo ir nerimo.

Ką čia paminėjau, yra tik kruopelytė. Man prireikė kelių apsilankymų, buvimo skirtingose būsenose, kad ši paroda atsivertų dar ryškesnėmis spalvomis, akcentais ir temomis. Vilniaus stoties rajono balandžiai, LED lempų šviesa, vakarėlio šurmulio įsivaizdavimas ir pravažiuojantys troleibusai tik sustiprina pačios parodos įspūdį, leisdami nors trumpam nusikelti į kitą miestą. Vis dėlto ši paroda nėra tiesioginis portalas, perkeliantis iš vieno miesto į kitą – veikiau tai portalas į kitus žmones, į jų butus, užkampius, į kelionę po jų patirtis. Tapydamas kasdienybės fragmentus, autorius iš jų kuria savitą mitologiją – vietą, kurioje susilieja realybė ir ironija, jautrumas ir groteskas.

Kas? A. Makarevičiaus tapybos darbų paroda „Portalas“. Paroda yra Lietuvos dailininkų sąjungos 90-mečio programos dalis, parodos partneriai – „GODÒ galerija“.

Kur? Drobės g. 62-308.

Kada? veikia iki spalio 18 d., I–V – 10–17 val., VI – 11–16 val.