Tapytoja G. Lukaitė: nenudailintos erdvės atskleidžia tikrą miesto veidą

Pokalbis su tapytoja – apie miesto istoriją pasakojančius apleistus pastatus, širdį pavergusį Merkinės kraštą, bohemišką menininkų gyvenimą ir darbą su jaunaisiais talentais.

– Nemaža dalis jūsų tapybos darbų yra įkvėpti gamtos. Gamtos vaizdiniai jūsų kūriniuose mistiški, apgobti švytinčios žalumos, atrodančios tarsi iš kito pasaulio. Ar jums gamta yra vieta, kur nurimstate, atsipalaiduojate? Gal į mišką žvelgiate kaip į paslapčių ir antgamtiškų jėgų kupiną erdvę?

– Mano kūrybinis kelias kito ir augo kaip ir aš pati. Kūryboje iš pradžių labiau domėjausi architektūra, apleistomis erdvėmis, o vėliau akys nukrypo į gamtos grožį. Anksčiau save identifikuodavau kaip miesto vaiką – visgi gimiau ir užaugau Vilniuje. Vėliau užsimezgė artimas ryšys su žmogumi, kilusiu iš Dzūkijos – Merkinės. Tad vis dažniau aplankau Dzūkiją, labai pamilau jos gamtą, miškus, ežerus. Pavargusi nuo miesto šurmulio, visada atrandu ramybę Dzūkijos miškuose. Būna, kad ilgiau pabuvusi Vilniuje, tiesiog jaučiu, kaip siela prašosi gamtos. Atrodo, kad, praleidus laiko miškuose, įvyksta savotiškas persikrovimas, ateina ramybė, ir vėl galima kibti į darbus.

Santykis tarp architektūros ir gamtos man labai įdomus – vos tik žmonės apleidžia pastatus, gamta laimi.

Meilė Dzūkijos gamtai atsispindi ir mano kūriniuose. Net pati jau nesuskaičiuoju, kiek nutapiau paveikslų, vaizduojančių netoli Merkinės esantį ežerą Bedugnį. Šis ežeras – labai paslaptingas. Jis įsikūręs dauboje, apsuptas miškų. Jis turi tokias plaukiojančias salas, ant kurių galima užlipti ir šokinėti į vandenį. Sklando legenda, kad ežeras savo pavadinimą gavo todėl, kad turi du dugnus. Žinau, kad Merkinės gyventojai taip pat yra įkvėpti šio ežero. Girdėjau, kad viena vietinė keramikė kažkada ant plaukiojančių ežero salų eksponavo juodosios keramikos dirbinius. Tik liūdna, kad ežerą supantys miškai buvo apkirsti. Tad vietos paslaptingumas buvo šiek tiek apgenėtas.

Mane labai žavi ir gamtos koloritas. Šiuo metu ieškau įvairesnių spalvinių sprendimų, nes vienu metu buvau labai linkusi į violetinę, mėlyną, žalsvą, smaragdinę spalvas. Žavi ir pačios gamtos paslaptingumas, man labai patinka mistikos ir paslapties estetika. Savo kūryboje gilinuosi ir į psichologinius aspektus, tad savo darbais noriu skleisti žmonėms ramybę, nors ir neakivaizdžią. Savo kūrinių stebėtojams užduodu klausimų, kad jie galėtų patys mano paveiksluose atrasti kažką sau artimo. Vėliausia mano personalinė paroda, eksponuota Vilniaus „Arkos“ galerijoje, vadinosi ,,‘Psyche‘ ir gamta“ – tai buvo sąsaja tarp psichologinės žmogaus kelionės savęs pažinimo ir gamtos link.

Užmiršta: anks­tes­nia­me kū­ry­bos eta­pe G. Lu­kai­tę ža­vė­jo ap­leis­tos mies­to erd­vės. G. Lu­kai­tės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

– Mėgote vaizduoti pamirštas, apleistas erdves, kuriose žmogus tampa tik stebėtoju. Kuo jos jus žavi? Ar dažnai tapote gimtojo Vilniaus vietas?

– Kaip minėjau, architektūra ir miesto erdvės iš dalies yra praeitas mano kūrybinis etapas. Tačiau jo tikrai neatsisakau, tiesiog darau pertrauką, nes šiuo metu mane labiau domina gamta. Tačiau ilgą laiką būtent apleistos erdvės mane traukė labiausiai. Pavyzdžiui, gindamasi bakalauro darbą, apleistame pastate Užupyje, Jono Meko skersvėjyje, sukūriau instaliaciją. Pastatas, kurį pasirinkau, tuo metu buvo apleistas, nors šiuo metu yra suremontuotas. Jo languose pakabinau tentus – savo senelių namų nuotraukas, o namą iš vidaus apšviečiau prožektoriais. Tad tamsoje, žvelgiant iš lauko, atrodydavo, kad apleistas namas atgijo. Tokiose erdvėse mane labiausiai žavi laiko sluoksniškumas, kuris žadina fantaziją. Man patinka galvoti, kiek daug visko tuose pastatuose įvyko, kokie ten virė gyvenimai, iki kol erdvė tapo apleista.

Mane domina nenudailintos miestų, ypač Vilniaus, vietos, nes jos pasakoja tikrą istoriją. Kartais net draugams sakau: oi, kaip man buvo gražu, kai ši miesto vieta dar nebuvo sutvarkyta. Tada bičiuliai juokiasi iš manęs. Mane domina ir gamtoje juntamas laiko sluoksniškumas. Net ir vaikštant po Dzūkijos miškus galima atrasti tokių vietų, kuriose seniau gyvavo sodybos, o dabar plyti miškai. Jose dar galima rasti čia stovėjusių namų pamatų ir iš vietinių išgirsti istorijų, kas ten gyveno anksčiau. Santykis tarp architektūros ir gamtos man labai įdomus – vos tik žmonės apleidžia pastatus, gamta laimi. Prisiminkime Černobylį. Po katastrofos miestą palikus žmonėms, gamta pasiglemžė architektūrą. Ant namų ir kitų pastatų šiandien auga žolės, medžiai, kurie trupina betoną, gatvių asfaltą ir viską padengia žaluma. Gamta tarsi susigrąžina tai, kas jai priklausė.

– Kas, be gamtos ir apleistų miesto vietų, jus dar įkvepia? Ką veikiate, kai įkvėpimo tapyti tiesiog nėra? Galbūt skaitote knygas, klausotės muzikos, einate į žygius?

– Dabar turiu labai aiškią savaitės rutiną, nes dėstau Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykloje. Tad tam tikros savaitės dienos yra skirtos tapybai, kitos – pedagoginiam darbui. Todėl atėjusi į studiją tarsi nebeleidžiu sau neturėti įkvėpimo, nes norisi produktyviai išnaudoti laiką. Kita vertus, būna ir taip, kad nesinori tapyti, norisi poilsio. Tada laiką leidžiu gamtoje, skiriu jį mylimiems žmonėms, pasivaikščiojimams su šunimi. Mane įkvepia ir kiti menai – kinas, muzika, fotografija.

– Baigėte freskos-mozaikos studijas, tačiau kuriate tapybos darbus. Kuo tapyba ant drobės jus patraukė? Ar kartais dar tenka sukurti kokią mozaiką?

– Visada norėjau tapyti, o baigtos studijos šiais laikais jau nebediktuoja taisyklių. Nėra taip, kad, baigus tapybą ar tekstilę, būtinai privalai dirbti tik šioje srityje. Daugybė menininkų turi ne vieną kūrybos sritį, pabaigę vienas studijas, jie susidomi kitu kūrybos lauku. Iš tikrųjų freskos-mozaikos studijos yra labai artimos tapybai. Tik tiek, kad skiriasi masteliai ir technika. Džiugu, kad studijų metais turėjau nuostabius dėstytojus, kurie mūsų neribojo, leido išlikti savimi, tad meilės tapybai nenuslopino. Džiaugiuosi, kad šiandien ne tik tapau, bet ir sulaukiu užsakymų išpiešti sienas, tad prisimenu savo freskos tapymo įgūdžius. Smagu perkelti savo vizijas ant labai didelių formatų, jais puošti miestą.

Mozaikos techniką prisimenu, kai norisi pamedituoti. Kuriu nedidelio formato interjerinius mozaikos darbelius. Esu rengusi mozaikos dirbtuves šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“, mozaikas kartais kuriame ir su mokiniais Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykloje. Tai išties labai meditatyvi technika, tad ją prisimenu, kai reikia atsipalaiduoti. Man patinka ramiai dėlioti smulkias mozaikos detales, iš jų konstruoti tam tikrą ornamentą, pilti tinką, jį nuvalyti ir laukti, kol sustings. Didelio mastelio mozaikos interjere dar neteko sukurti, nors būtų visai įdomu pamėginti. Tiesa, tikrosios, senovinės, mozaikos kūrimas anaiptol nenuteikia ramiai. Studijų metais reikėdavo įdėti nemažai darbo pjaustant detales, jas šlifuojant.

– Mokote Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykloje. Mokytojo darbas – ne kiekvienam. Kaip atradote save šioje sferoje? Ko jus pačią išmoko darbas su jaunuoliais?

– Tikra tiesa, kad mokytojas turi mokėti prieiti prie kiekvieno mokinio, surasti jam tinkamą kalbą. Šis darbas man patinka, jis mane praturtina ir leidžia save realizuoti. Kaip pedagogika atsirado mano gyvenime? Menininkai dažnai šalia kūrybos turi papildomų veiklų, kurios užtikrina finansinį stabilumą. Svarbiausia, kad toje veikloje atrastum prasmę, jaustumeisi gerai. Būtent prasmę ir galimybę save realizuoti mokytojos darbas man ir suteikia. Man patinka bendrauti su jaunuoliais ir suaugusiaisiais, kuriems taip pat vedu kūrybines tapybos pamokas. Kartu džiaugiuosi veiklų įvairove, kuri man leidžia išvengti rutinos. Mokytojos darbas man padeda neužsidaryti savyje, daugiau bendrauti. Džiugu, kad dirbu mokykloje, kurioje skatiname kūrybiškumą ir nebijojimą suklysti. Priimame visus be jokių stojamųjų egzaminų, nerašome pažymių, skatiname laisvę, nes iš tikrųjų ji ir yra tikrasis kūrybinis džiaugsmas.

Gamtovaizdžiai: Vil­niu­je užau­gu­si ta­py­to­ja pa­mi­lo Dzū­ki­jos miš­kus ir eže­rus. G. Lu­kai­tės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

– Kitados šioje mokykloje mokėtės ir pati. Kaip anuomet įsivaizdavote savo ateitį – ar svajojote, kad vieną dieną tapsite pripažinta tapytoja?

– Išties įdomu, kad ir pati vienus metus šioje mokykloje mokiausi pas jau a. a. tapybos klasiką Algį Skačkauską. Tiesa, tai buvo gal penktoje ar šeštoje klasėje, tad tą laikotarpį prisimenu lyg pro rūką. Tačiau labai smagu suprasti, kad dabar toje pačioje auditorijoje mokinius mokau pati. Galutinai suvokiau, kad noriu tapyti, jau vėlesniais metais, besimokydama Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Čia mokiausi ketverius metus, per kuriuos išbandžiau viską – grafiką, keramiką, skulptūrą. Viskas buvo įdomu, bet būtent per tapybos pamokas jausdavausi stebuklingiausiai. Tada supratau, kad gyvenime noriu tapyti. Esu iš tų žmonių, kurie gana anksti atranda savo pašaukimą.

Vaikystėje dainavau „Liepaičių“ chore, bet su tėvais nusprendėme, kad dailė man tiks labiau. Chore liko dainuoti sesuo Austėja, vėliau tapusi dainininke ir aktore. Tiesa, po mokyklos įstojusi į Vilniaus dailės akademiją, iš pradžių pasirinkau scenografijos specialybę. Darbas su teatro dekoracijomis man atrodė labai įdomus, romantiškas. Tačiau po metų supratau, kad tai – ne man, tad perėjau į freskos-mozaikos studijas. Man patinka, kad kūrybiniame darbe nėra rutinos, turiu daug galimybių save realizuoti. Tad nė už ką nekeisčiau savo specialybės.

– Menininkai, ypač tapytojai, dažnai vaizduojami kaip bohema, jų gyvenimas neretai įsivaizduojamas kaip nesibaigiantis rokenrolas. Ar yra tekę pagyventi bohemišką gyvenimą? Gal norint produktyviai kurti būtina griežta dienotvarkė?

– Toks įsivaizdavimas išties egzistuoja, nes laisvas grafikas, parodų atidarymai, kūrybinga menininkų bendruomenė kūrėją gali labai įtraukti. Man atrodo, kad menininko portretas šiais laikais kinta. Svarbiausia, kad kūrėjas išliktų autentiškas ir išlaikytų savastį. Jo gyvenimas gali būti visiškas rokenrolas, tačiau jis taip pat gali būti labai atsakingas ir disciplinuotas žmogus – tai ir yra meno žavesys. Esu turėjusi įvairių patirčių. Studijų metais yra tekę gyventi, galima sakyti, akademijos patalpose, nes tapydavome per naktį, dieną trumpam išlįsdavome į miestą, ir vėl grįždavome tapyti. Mano nuomone, labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp kūrybos, disciplinos ir linksmybių, nuotykių, nes jie taip pat įkvepia kurti.

– Prasidėjus karui Ukrainoje, prisijungėte prie paramos akcijos, kuriai paskyrėte ne vieną savo darbą. Jūsų nuomone – kokia menininkams karo laikotarpiu tenka galia ir atsakomybė? Ar jie apskritai gali nereaguoti į tai, kas vyksta?

– Manau, kad menininkas negali nereaguoti į pasaulyje vykstančias aktualijas, nes jis turi balsą visuomenėje, galintį atkreipti dėmesį į svarbias problemas, paskatinti žmones veikti. Prasidėjus karui, aukojau savo paveikslus interneto svetainei Paveikslai.lt, kur surinkti pinigai buvo skirti Ukrainai, taip pat su Lietuvos dailininkų sąjunga suorganizavome paveikslų įsigijimą internetu už auką Ukrainai. Sukūriau ir keliaujančio atvirukų stendo idėją „Atvirukas Ukrainai“. Daugiau nei 20 Lietuvos menininkų sukūrė darbų, kuriuos pavertėme į atvirukus, sukalėme gražų nedidelį stendą, ir šiandien jis keliauja po įvairias vietas. Svečiavomės „Skalvijos“ kino teatre, bendruomenės edukacijos centre „Miesto laboratorija“, Vilniaus dailės akademijos meno ir dizaino krautuvėje, dalis atvirukų net buvo apsilankę JAV. Tad aš menininką matyčiau ne nutolusį nuo aktualijų, o paskatinantį visuomenę veikti.