Menas – kaprizingas meilužis

– Kada susidomėjote menu ir kas jus paskatino pradėti piešti?

– Piešiau, kaip ir visi vaikai, nuo vaikystės. Pradinėse klasėse keliavau per įvairiausius būrelius ir vieną dieną su drauge nuėjome į dailės būrelį – ten ir pasilikau. Lankiau jį porą metų ir tada būrelio vadovė patarė mano mamai, kad mane reikėtų nukreipti į dailės mokyklą.

– Ar yra buvę momentų gyvenime, kai dėl tam tikrų priežasčių buvote nustojusi užsiimti menu?

– Buvau nustojusi ilgam laikui, nes pajutau, kad motinystė su menu yra gana sunkiai suderinami dalykai. Kai augo vaikai, atsiribojau nuo tapybos, tačiau tada buvau pasirinkusi šiek tiek panašumo turinčią sritį – 20 metų dirbau makiažo srityje. Manau, kad menas yra pats kaprizingiausias meilužis, nes jis nori viso tavo laiko ir dėmesio, o darbas yra darbas – jis turi nustatytas valandas. Kai ateinu į studiją piešti, aš niekada nežinau, kiek laiko užtruksiu – galbūt tik valandą, o gal ir visą dieną, nes niekas neturi riboti kūrybos. Dėl šios priežasties nepavyko suderinti meno su vaiko auginimu – turiu tokį požiūrį, kad jeigu jau pasirenki turėti vaikų, reikia tai daryti atsakingai ir su visu dėmesiu. Vieną gyvenimo etapą pasirinkau atiduoti šeimai, o dabar, kai vaikai užaugo, esu tarytum paskendusi kūryboje.

– Gimėte Kaune, augote Alytuje, o kūrybinę erdvę radote Klaipėdoje. Kokį šie miestai paliko pėdsaką?

– Į Klaipėdą atvažiavau mokytis ir sutikau klasės bendramokslį, su kuriuo bendraujame iki šiol, – savo vyrą, todėl ir likau čia. Alytuje yra labai daug gamtos grožio, ir tai man paliko supratimą, kokia gamta yra įspūdinga, taip pat ten lankiau dailės būrelį ir dailės mokyklą. Na, o Kaunas man apskritai yra labai gražus miestas savo architektūra, todėl paliko nemažą pojūtį apie estetiką.

Išbando: menininkė nevengia eksperimentų ir jungia tradicinę aliejinę tapybą su grafičių elementais. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip keitėsi jūsų piešimo stilius?

– Aš visada mėgau ir mėgstu spalvas, todėl ir stilius keitėsi per spalvas ir poetinį požiūrį. Mano tapybinis pasaulis apsivertė prieš vienuolika metų, kai vykome į Niujorką, ten apėjome begalę įvairiausių šiuolaikinio meno parodų ir supratau vieną dalyką, kad kažką turiu savyje atrasti – kitokį kampą bei stilių.

– Ar turite savo autoritetą?

– Mane įkvepia labai daug menininkų – labiausiai tapytojai Markas Rothko ir Pierre’as Soulagesas, kurių darbai yra įspūdingi. Man patinka išskirtiniai kūrėjai, aš ir pati atradau savo stilių, naudoju aerozolį, todėl, kad esu užaugusi pankų laikais, o tai darė įtaką mano kūrybai. Netgi mano dukra visada sako, kad aš esu tarytum šilkinė pankė – paveikta maištingos kultūros, bet turinti ir šilkinį požiūrį.

Kūriniai turi paslaptį

– Kaip atsiranda pirmasis potėpis? Ar mėgstate viską daryti ekspromtu?

– Būna labai įvairiai – kartais susiplanuoju, ir viskas vyksta pagal planą, bet ne visada tas planas padeda. Lygiai tas pats ir su ekspromtu, nes kartais tai labai pasiteisina, o kartais ne ir tada būnu kaip laivas, kuris blaškosi be krypties. Aš visada ieškau tokio santykio, kad 50 procentų darbo proceso būtų apmąstyta, o kita dalis atiduota atsitiktinumui ir savieigai, nes tada rezultatas būna ir suvaldytas, ir turi staigmenos elementą.

Manau, kad kritikuoja tik tie, kurie patys nieko šiame gyvenime ypatingo nekuria.

– Kaip nusprendžiate, kokias spalvas pasirinksite?

– Tai dažniausiai būna pagal vidinę nuotaiką – dažnai pradedi dirbti vienomis spalvomis, susiplanuoji, bet vis tiek pabaigoje darbas nuveda į tos dienos vidinę nuotaiką. Jeigu nuotaika tądien yra dramatiška, bet pradedu piešti švelniomis spalvomis – finiše vis tiek nueinu iki tos dramos, ir atvirkščiai. Kūryba man ir yra įdomi tuo, kad visada ateinu iki savęs.

– Koks meno kūrinys jums yra įsimintiniausias?

– Man buvo labai brangus momentas, kai po ilgo laiko paėmiau drobę, nes tada supratau, kaip man tai yra svarbu ir kiek daug man tai reiškia. Kiekvienas kūrinys man yra brangus savo paslaptimi, o kūryba labiausiai man yra apie prisijungimą prie savo pasąmonės.

– Organizuojate parodas tiek Vilniuje, tiek Klaipėdoje, taip pat dalyvaujate įvairiausiuose projektuose. Kokia akimirka iš jų įsiminė labiausiai?

– Smagiausia buvo tada, kai mano sesuo Saulė Degutytė, kuri yra režisierė, pakvietė mane kartu pastatyti keletą spektaklių – buvo gera atnaujinti ryšį su seserimi per kūrybinę prizmę. Kalbant apie parodas, visos jos man yra brangios, nes kiekviena būna kažkuo unikali, kai susirenka skirtingi žiūrovai.

Menininkė Eglė Kontrimienė. / K. Meliausko nuotr.

– Parodos jums yra kaip kūrybos rezultatas ar labiau vertinate bendravimą su žiūrovais?

– Visada kuriu meną sau, galvodama tik apie save, bet tada, kai kūriniai būna baigti, norisi, kad jie sutiktų ir žiūrovą. Svarbu, kad kiti irgi kažką atrastų žiūrėdami į mano kūrybą. Labiausiai vertinu kūrinių susitikimą su žiūrovais ir tai, kaip tie kūriniai keičiasi, kai juos pamato ne tik aš, bet ir kiti.

Kritika – be įtakos

– Kas jus labiausiai įkvepia kurti?

– Mane įkvepia viskas, kas gali įkvėpti – tai gali būti net ir maistas. Tačiau labiausiai – būtent gamta ir muzika. Tam tikrais etapais būna ir taip, kad tą pačią muziką galiu klausyti valandų valandas.

– Kokius kūrybinius tikslus sau keliate artimiausiu metu?

– Norėtųsi dalyvauti rimtesnėse parodose – ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinėse ar užsienio. Tačiau tai truputį atsiremia ir į galimybes, kadangi dalyvavimo mokestis visada būna gana aukštas. Kurti man labai smagu, bet norisi tai parodyti ir kitiems – manau, kad aš be to negaliu – neįsivaizduoju savęs be kūrybos.

– Ar galvojate apie įspūdį žmonėms, kurie ateina pasigrožėti jūsų darbais?

– Kūryba man labiausiai yra apie save ir būsenos perteikimą. Kada tai rodau žiūrovams, aš visada stengiuosi atsiriboti nuo jų nuomonės ir nenoriu, kad tai paveiktų mano matymą. Aišku, kai pamatau, kad žmogų mano darbai rezonuoja, irgi būna labai džiugu, bet jeigu ir ne – nematau problemos.

– Kaip reaguojate į kritiką?

– Visada įsivertinu tai, kas kritikuoja, nes dažniausiai tie žmonės, kurie patys kažką daro ar kuria, niekada kito grubiai nekritikuos. Manau, kad kritikuoja tik tie, kurie patys nieko šiame gyvenime ypatingo nekuria. Jeigu žmogus pats nieko nedaro ir tik kritikuoja kitus, asmeniškai man tokia kritika nedaro jokios įtakos. Tačiau jeigu savo nuomonę išreiškia kolega ar kitas kūrėjas, visada išklausau ir pagalvoju apie tai, kad galbūt ir verta atsižvelgti.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokia bus jūsų artimiausia paroda?

– Šiais metais esu pakviesta dalyvauti tarptautinėje meno mugėje, kuri vyks meno galerijoje „ArtVilnius“ – ten turėsiu nemažą plotą. Šiuo metu kaip tik vyksta paruošiamieji darbai, norisi pasirodyti kuo gražiau ir kuo geriau, bet vėlgi stengiuosi atrasti balansą – pasirodyti efektingai, bet neišduoti savęs ir savo estetikos.

– Ko palinkėtumėte žmogui, kuris pradėjo užsiimti menine veikla, bet baiminasi ją parodyti kitiems?

– Manau, kad svarbiausia yra daryti ir negalvoti apie jokią kritiką ar apie kitų žmonių nuomonę – pirmiausiai reikia daryti kiekį, o kokybė atsiras savaime ir su laiku. Reikia išjungti kritikus, ypač vidinį, ir jeigu šitą sugebėsi, viskas bus gerai ir pavyks.