Spektakliai „Nematomas šokis“ ir „Slabotkės vyšnelė“: kodėl verta pamatyti?

Ieškantiems, kokį spektaklį pamatyti Vilniuje, – „Nematomo šokio“ ir „Slabotkės vyšnelės“ recenzijos.

Nematomas šokis

Repertuarą sekite www.vytisdc.lt

Kokiomis formomis ir pavidalais gali egzistuoti šokis? Kas yra ir gali būti suvokiama kaip šokis? Kas lieka iš šokio, kai šokėjai palieka sceną? Šiuos ir daugelį kitų (į šiuolaikinio šokio specifiką nesigilinantiems gal kiek ir netikėtų) klausimų kelia ir atsakymų ieško naujausias vyresniosios kartos lietuvių choreografo Vyčio Jankausko šokio darbas „Nematomas šokis“.

Nenuostabu, kad po gana ilgos pandeminės pauzės pasirodęs naujas choreografo darbas – visų pirma refleksija. „Nematomas šokis“ tęsia pastarojo periodo V.Jankausko tyrinėjimus, permąstant šokio, judesio, choreografijos kategorijas ir jų tarpusavio sąveikas, ieškant atsakymų, kas vis dėlto yra ir nėra šokis. Įdomu, kad ši šokio apmąstymų ir konceptualizavimo kryptis atitolina šokio meną nuo teatro ir priartina prie vizualiųjų menų krypčių ir tendencijų.

Mėgindamas užfiksuoti „Nematomą šokį“ V.Jankauskas retrospektyviai dekonstruoja savo paties prieš daugiau nei dešimtmetį sukurtą ir 2019 m. atgimusį šokio spektaklį „Liepsnos virš šaltojo kalno“. Nacionalinės dailės galerijos erdvėje šokėjai Andrius Katinas, Giedrė Kirkilytė, Lina Puodžiukaitė pristato, pateikia, reprezentuoja ir atlieka bene visas šokio fiksavimo ir atkartojimo (atkūrimo) formas: užrašymą, fotografijas, vaizdo įrašą, cituoja atskirus judesius ir jų sekas. Kaip vaizdavimo priemones jie pasitelkia net kostiumus: dėlioja drabužius tarsi sustingusius judesyje, o tuomet savo kūnais mėgina tą judesį atkartoti. Regis, vienintelė šokio fiksavimo ir atkartojimo forma, kurios čia būtų galima pasigesti, – žodžiai. Bet gal taip yra dėl to, kad „Nematomame šokyje“ šis menas apmąstomas, stebimas, dekonstruojamas ir rekonstruojamas visų pirma iš kūrėjo ir atlikėjo, o ne stebėtojo perspektyvų.

N. Putino nuotr.

Atlikėjų perspektyva čia tiesiogine ir perkeltine prasme įkūnijama patyrusių, puikių, įdomių šokėjų, kurių asmenybės net ir minimalistinius, lyg ir ne šokio, bet judesius, pripildo turinio, vos jiems įžengus į scenos aikštelę. Jie pasakoja savo kūnais, net ir tada, kai lyg ir nejuda, o stebi, mąsto. V.Jankauskas „Nematomame šokyje“ sau ir šokėjams kuria laiko, erdvės ir pauzių prabangą. Laiko apmąstyti ir permąstyti ne tik tai, kas prieš akis, bet ir atmintyje, jis suteikia ir žiūrovams (net ir nemačiusiems ankstesnio darbo).

Šiame darbe glumina tik ilgoka uvertiūra – iš televizoriaus ekrano paties choreografo skaitoma prailgstanti šokio teorijos ir filosofijos paskaita. Nors jos pirminė funkcija turėtų būti padėti panirti į šokio apmąstymus, tačiau poveikis, regis, priešingas. Be to, ši įžanga verčia apgailestauti dėl tam tikro nepasitikėjimo publika.

„Nematomas šokis“ – viena vertus (pagal šiuolaikinio šokio vystymąsi ir vidinę logiką), įprastas šokio spektaklis, tačiau, kita vertus, jis peržengia įprastas laiko (esamojo ir atminties) ir erdvės (fizinės ir vidinių refleksijų) ribas, įtraukia į ilgalaikius ne tik šokio meno, judesio efemeriškumo, bet ir meno kūrinio egzistencijos ir priklausomumo autoriui / atlikėjui / stebėtojui apmąstymus.

Rekomenduojama šiuolaikinio šokio ir konceptualaus meno gerbėjams.

Nerekomenduojama baletomanams.

Slabotkės vyšnelė

Repertuarą sekite www.kitaskampas.lt

Ar seniai lankėte tolimus giminaičius? Ar susitinkate su jais ne ritualinėmis (vestuvių ar laidotuvių) progomis? Ar dar prisimintumėte močiutės (ar senelio) brolio (ar sesers) žmonos (ar vyro) vardą? Daugelis didmiesčių (net ir Lietuvos) gyventojų, ypač šiais nuotolinio bendravimo laikais, greičiausiai į šiuos klausimus atsakys neigiamai. Aktorius, muzikos atlikėjas ir kūrėjas Dominykas Vaitiekūnas neseniai savuosius atsakymus ryžosi pakeisti ir apie tai pasakoja savo naujausiame pasirodyme „Slabotkės vyšnelė“.

Itin kamerinėje (vos 40 žiūrovų talpinančioje) kavinės-baro / teatro „Kitas kampas“ erdvėje D.Vaitiekūnas, padedamas gitaristo Kęstučio Vaitkevičiaus, pasakoja apie karantino (ir ne tik) paskatintą susitikimą su tolima giminaite – teta Genute. Kaip dažniausiai teatre nutinka, šis pasakojimas virsta šiuo tuo daugiau nei dokumentinio epizodo atpasakojimu. Nors aktorius ir remiasi storytellingo forma, bet, pasakojimą papildžius keliomis šio susitikimo įkvėptomis dainomis, priartėja ir prie muzikinio teatro.

J. Valinsko nuotr.

D.Vaitiekūnas „Slabotkės vyšnelėje“ jungia asmeninius atsiminimus ir giminės pasakojimus su 10-ojo dešimtmečio refleksijomis ir net šiandienėmis, pandeminėmis aktualijomis. Jo pasakojimas nefiksuotas ar neužrašytas. Tad aktorius istoriją apie paslaptingąją, kaip paaiškėja, net kalėjime sėdėjusią tetą, pasakoja remdamasis atmintimi kaip pagrindine pasakojimo priemone ir  kartu šio savotiško meninio tyrimo objektu. Tai tampa šiokiu tokiu iššūkiu ir pačiam aktoriui, vis stengiantis nepamesti pasakojimo siūlo, ir dramaturginei to pasakojimo dinamikai, kuri, panašu, turi kiek didesnio potencialo, nei kol kas pavyksta atskleisti. D.Vaitiekūną čia gelbėja dėmesys smulkmenoms ir detalėms (beje, labai būdingas jo vaidmenims miuzikluose).

D.Vaitiekūnas išradingai išnaudoja muzikinio teatro nišą Lietuvos scenoje. Jis atrado savitą būdą atraktyviais, lyg ir lengvo žanro muzikiniais pasirodymais pasakoti autentiškas, neretai skaudžias ir visada labai žmogiškas istorijas, pakviesti neįpareigojančio, bet gana jautraus pokalbio. Ne išimtis ir „Slabotkės vyšnelė“.

Rekomenduojama 10-ojo dešimtmečio vaikams (ir prijaučiantiems).

Nerekomenduojama akademinio meno gerbėjams.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių