„ConTempo 2025“ išsiskyrė auditorijos dydžiu – spektakliuose apsilankė daugiau nei 14 tūkst. žiūrovų. Iš jų galėčiau išskirti tris pagrindinius tipus: tuos, kurie į festivalio renginius tiesiogine to žodžio prasme užklydo – eidami pro šalį susidomėjo, kas čia vyksta, ir prisijungė prie minios. Nenuostabu, kad itin daug jų atėjo į spektaklius, kurie vyko itin viešose miesto erdvėse (prie Katedros, Prezidentūros kiemelyje ar Neries krantinėje). Pastebėjau, kad šie žiūrovai dažniau linkę ploti performanso viduryje atlikėjams padarius kokį triuką (tai išties trikdo, nes skaido vientiso kūrinio dinamiką ir energiją į pavienius „cirko numerius“ ) ar kiekvienąkart pakilti „nuo kėdžių“ („ConTempo“ atveju dažniausiai nuo žemės), kai performansas baigiasi. Vis dėlto tikiu, kad dalis jų kitais metais į festivalį jau ateis sąmoningai.

Kiti festivalyje lankėsi taip pat pirmą kartą, tačiau apie jį išgirdo anksčiau, todėl tikslingai atsirinko, ką nori pamatyti. Šiems žiūrovams festivalį galbūt kažkas rekomendavo, gal pamatė reklamą arba paragavo ledų, bandelę, kokteilį ar kokį kitą skanėstą, sukurtą specialiai „ConTempo“. Smagu, kad tokių atrakcijų buvo gausu – tai leido pajusti festivaliu pulsuojant visą miestą.

Trečia grupė – festivalio gerbėjai, tie, kas lankosi ne pirmus metus, atsakingai planuoja savo „ConTempo“ savaitę ir dažniausiai mintinai žino, kur ir kada kas vyks. Tai, kad festivalyje įvyksta šių skirtingų skonių ir patirčių žiūrovų susitikimas, man atrodo kaip vienas iš svarbiausių festivalio pasiekimų.

Trumpai aptarus, kokį santykį žiūrovai mezga su spektakliu, įdomu patyrinėti, koks ryšys su publika būdingas patiems spektakliams.

Šiemet ryški moterų patirties problematika. Ją galima matyti Lauros Kutkaitės spektaklyje-performatyvioje paskaitoje „Tremolo“, kur kalbama apie moterų seksualumą ir malonumo siekį. Marionos Even spektaklyje „Women weave the land“ (liet. „Moterys audžia žemę“) moterys savo žaisminga, kūrybine energija „išaudžia ir išjudina žemę“ – geležinę besisukančią konstrukciją, o „ConTempo OFF“ programoje Gretos Gudelytės performansas „Moteris su akmeniu“ įžodina ir pasmerkia nusikaltimus, skirtingais amžiais įvykdytus prieš moteris.

Tiesa, šis spektaklių bruožas – moterims kalbėti apie moterų išgyvenimus – veikiau atspindi ne festivalio tendencijas, o šiandieninės visuomenės aktualijas. Nors juos vienija panaši tematika, reikšmingai skiriasi spektaklių kalbėjimo būdas, mezgamas dialogas su žiūrovais.

Dviem pirmiesiems sėkmingai pavyko šią temą perkelti į sceną: „Tremolo“ – taikliai pavadintas spektakliu-performatyvia paskaita, nes moksliniai, dokumentiniai faktai ir performatyvumas (ypač choreografija, humoras) čia supinami organiškai, neatsitiktinai pasirenkama ir erdvė – universiteto auditorija, kurioje žiūrovai kviečiami įsitraukti į vyksmą, nuasmenintai atsakinėdami į itin asmeninius klausimus.

„Women weave the land“ ieško mažiau tiesioginių būdų kalbėti apie buvimo moterimi patirtį. Spektaklio atmosferą kuria Manono Davido gyvai atliekama muzika, atlikėjų tarpusavio ryšys, kontaktas su publika. Čia svarbi sąveika su gamta, todėl veiksmas vyksta gryname ore ant žolės. G. Gudelytės performansas (kurtas kartu su Egle Kazickaite), pateikdamas padrikų faktų, regis, labiau siekė šokiruoti ir moralizuoti, nei kurti žiūrovams teatrinę patirtį.

Daug žiūrovų ir kritikų dėmesio sulaukė festivalio atidarymo spektaklis – nyderlandų trupės „Panama Pictures“ kūrinys „The Weight of water“ ir kitas tos pačios trupės ir choreografės Pia’os Meuthen kūrinys „Into thin air“. Abiejuose spektakliuose naudojama originali konstrukcija – vandenyje besisupantys ir į dangų kylantys laiptai. Abu kūriniai atlikti meistriškai. Šokėjai fiziškai sudėtingą, akrobatikos gebėjimų reikalaujančią choreografiją geba atlikti sudarydami lengvumo įspūdį, o žiūrovas nė kiek nesijaudina, kad kas nors gali nepavykti. Šis saugumo jausmas leidžia ramiai mėgautis reginiu.

Vis dėlto susidaro įspūdis, kad viskas vyksta galbūt per toli, o gal pernelyg tolygiai, kad pažadintų žiūrovo jausmus, todėl šių metų savo festivalio favoritais išsirinkau tris spektaklius, kurie, mano supratimu, gana paprastomis priemonėmis sukūrė plačią emocijų amplitudę. Tai – Agnės Muralytės „Je m’évanouis“ („Išnykstu“), teatro „No shoes“ „Kuris kurį“ ir „Compagnie La Migration“ „Women weave the land“. Festivalio lankstinuke, beje, visi jie buvo pažymėti ženklu „Šeimai“, visuose mačiau savitą kontaktą su publiką.

Spektaklyje „Išnykstu“ žaismę kuria pagrindinis spektaklio personažas, Martyno Lukošiaus kurta lėlė – pusamžis vyras. Valdomas aktorės A. Muralytės, jis kovoja su savo vidine tamsa, pasiduoda pagundoms, be žodžių bendrauja su publika (prieš spektaklį susipažįsta su žiūrovais, paskui keliems iš jų siūlo kartu išgerti, galiausiai padauginęs susimuša su vienu iš jų).

Slogia priklausomybės tema kalbančiai atlikėjai pavyksta ir sukelti šypseną ar net juoką, kuris dažniausiai kyla iš komiškų lėlės judesių, ir išprovokuoti liūdesį dėl to, kokia absurdiškai vis dar aktuali ši tema. Pasirinkimas pasakoti istoriją pasitelkiant lėlę suteikia galimybę tarsi atsitraukti nuo tikrovės, tačiau netrukdo atskleisti tai, kas tikra. Žavi atlikėjos žiūra – rūpestis ir atida personažo pasauliui. Liūdima, tačiau neteisiama dėl to, kokį kelią jis pasirinko.

Intensyviomis temomis kalbėti atvirai, bet su lengvumu, polėkiu ir humoru.

„No shoes“ spektaklyje (režisierė Ieva Jackevičiūtė) keliamas konkurencijos klausimas – kuris iš dviejų sportininkų (aktoriai Raimondas Klezys ir Sebastiano Geronimo) kurį įveiks sporto žaidynėse. Spektaklio aprašymas nurodo, kad jis skirtas pradinukams, tačiau stebint žiūrovų reakcijas nekyla abejonių, kad savo energija, juokais, kurių adresatai, beje, ne visada vaikai, ir nuoširdumu jis geba įtraukti ir šių tėvus, ir net be vaikų atėjusius suaugusiuosius. Žiūrovai, sėdintys pirmose eilėse, kviečiami įsitraukti į veiksmą ant scenos, o norintys išlikti tik stebėtojais gali užsitikrinti tokią poziciją likdami nuošaliau. Ši galimybė pasirinkti – įsitraukti ar ne, pagirtinas spektaklio dėmuo, tnes taip žiūrovai pamažu atsipalaiduoja ir įsijaučia į spektaklį (jeigu kviestų visus, tikėtina, dėmesio nemėgstantys žmonės jaustųsi įsitempę). Taip, pagrindinė mintis, kad draugystė svarbiau už asmenines pergales, iš pažiūros gal skamba ir banalokai, tačiau iš tikrųjų spektaklis moko mėgautis buvimu „teatre“ (net jei teatras šiuo atveju – progimnazijos kiemas).

Savotiška tradicija tampa tai, kad kasmet vienas „ConTempo“ spektaklis rodomas Tado Ivanausko Obelynėje. Šiais metais juo tapo jau minėtas trupės iš Prancūzijos darbas „Women weave the land“. Po garsiojo gamtininko pušimis karštą vasaros dieną skambėjo gyva muzika ir siautė keturios, kaip skelbė renginio aprašymas, „Ariadnes ir Penelopes“ įkūnijančios atlikėjos: Julia Brisset, Francesca Fioraso, Garazi Pascual Esnaola ir Raphaëlle Rancher. Scena – metalinė, žemės rutulį primenanti konstrukcija, kuri sukasi aplink savo ašį. Aplink ją šokdamos, ant jos laipiodamos, atlikdamos akrobatinius triukus atlikėjos palaiko akių kontaktą su publika ir viena su kita, jų veiksmai perteikia gaivališką moterišką energiją. Būti moterimi šiame spektaklyje nelygu kentėti, būti moterimi reiškia kurti, kvailioti, džiaugtis, palaikyti viena kitą, taip pat ir liūdėti, ir pykti – neapsiriboti viena emocija, apibūdinimu, neapsistatyti taisyklėmis ar normomis. Būti ten, kur tuo metu būnasi, ir taip, kaip norisi. Atrodo, su tuo lengvu vėjeliu po Obelynės pušimis iš galvos išsivėdina ir smirstelėjusios nuostatos.

Intensyviomis temomis kalbėti atvirai, bet su lengvumu, polėkiu ir humoru – štai kaip įvardyčiau šiųmečio festivalio stiprybę. Linkiu to neprarasti ir ateityje. Juk gerą spektaklį charakterizuoja ne jo metu išgyventa kančia ar tai, kokią aktualiją jis palietė, bet tai, ar įvyko dialogas su žiūrovu.