Sostinės galerijoje „Kunstkamera“ – tradicinis kelių dešimčių autorių ritualas „Farmakos“

Trečią kartą rengiamoje grupinėje parodoje kelios dešimtys autorių darbų tarsi atlieka senovės graikų švęstą Apolono šventės (Thargellia) ritualą, kurio metu buvo renkamas pharmakos – negražiausias, bjauriausias, neigiamas emocijas keliantis bendruomenės žmogus, kuris vejamas iš miesto ar net užmėtomas akmenimis kaip neigiamos energijos išvalymas. Būtent taip pasirinkta eksponuoti kūrinius: aplinkui – patyrusių, pripažintų autorių anksčiau sukurtos pastelės, o jų centre – specialiai parodai sukurti ir pateikti kūriniai tuo pačiu pavadinimu „Farmakos“.

„Šis ritualas pasikartoja visur, net ir meno rinkoje: juk vieni autoriai ir kūriniai tampa publikos numylėtiniais, o kitiems įvertinti prireikia laiko. Tai paroda, kuri leis susimąstyti, kokiais grožio etalonais vadovaujamės vertindami, kiek tai subjektyvu bei kas daro įtaką išgyvenant šį ritualą“, – teigia menotyrininkė dr. Simona Skaisgirė, pridurdama, kad senas graikų kalbos žodis pharmakos turi ir kitų reikšmių. Tai – ir vaistas, ir nuodas: ta pati medžiaga – priklausomai nuo dozės – galinti turėti gydančią arba marinančią galią.

Sostinės galerijos „Kunstkamera“ nuotr.

Iš viso parodoje pristatomos kelios dešimtys kūrinių, kuriuos sukūrė 24 autoriai, tarp kurių pharmakos temos ritualui pasiryžo Goda Balbieriūtė, Kristina Čivilytė, Kristina Daniūnaitė, Indrė Ercmonaitė, Daliutė Ivanauskaitė, Antanas Jasenka, Filomena Linčiūtė–Vaitiekūnienė, Laurynas Maksvytis, Rūta Ničajienė, Gertrūda Ničajūtė, Marija Rastenienė, Ieva Skauronė ir Irena Tallat–Kelpšienė. Kūriniai parodos lankytojus pasitinka savomis istorijomis tarsi novelių knyga – visiems „perskaityti“ vienu ypu prireiks laiko, tačiau tai galima daryti nebūtinai eilės tvarka, ne vienu sykiu ir ne vieną kartą.

Dr. S. Skaisgirės teigimu, džiugu, kad į tradicija tampantį sostinės galerijos „Kunstkamera“ kvietimą teikti kūrinius parodai atsiliepė gausus būrys dailininkų. „Tam tikra prasme tai ir patvirtinimas, kad pastelės technika – nors ir trapi, bet gyva. O sudėtingos temos meno kūriniuose, ryžtas jas interpretuoti ir dalyvauti performanso elementų turinčioje parodoje rodo, kokia yra stipri ir brandi kuriančiųjų bendruomenė“, – pabrėžia ji.