Netikėta patirtis: spektaklis žiūrovus veda miesto gatvėmis

Artėjantis teatro festivalis „Sirenos“ kvies ne tik į teatrą, bet ir bėgti iš jo. Savaitgalį festivalio organizatoriai surengė išankstinę vokiečių trupės „Rimini Protokol“ specialiai Vilniui sukurto spektaklio „Remote Vilnius“ peržiūras. Čia nėra aktorių ir žiūrovų arba aktoriai ir yra žiūrovai. Trupė kviečia pasivaikščioti po Vilnių ir pamatyti jį tarsi iš naujo.

Trupės „Rimini Protokol“ spektaklis-pasivaikščiojimas prasideda prie Nacionalinio dramos teatro, čia visiems jo dalyviams – 50 žmonių – išdalijamos ausinės, visi sėda į autobusą ir yra vežami į Antakalnį, į kapines. Kapinėse ir prasideda „Remote Vilnius“.

„Galite tai vadinti audio pasivaikščiojimu, kiti vadina nematoma architektūros forma (man patinka šis apibūdinimas), treti – žaidimu, dar kiti – žaibiškuoju sambūriu. Iš tikrųjų jis yra apie tai, kaip socialinė grupė veikia tarpusavyje – tai gali būti labai individualus kelias, kai tu ir minia galite pasirinkti, kiek norite tame dalyvauti, ar būti pirmas eilėje, ar visiems už nugarų ir viską stebėti per atstumą“, – idėją nupasakoja režisierius Stefanas Kaegi.

Kūrėjai brėžia maršrutą per miestą 50 žmonių ir kuria garso takelį gatvėms, mašinų stovėjimo aikštelėms, bažnyčioms ir kiemams. Kiekvienas dalyvis ausinėse girdi iš įvairių navigacijos sistemų pažįstamą balsą, kuris sako, ką visiems daryti. Iš kapinių, ausinėse girdimo balso įvardyti kaip gauja, visi pajuda Šventojo Roko ligoninės link, važiuoja troleibusu iki Kalnų parko, eina iki Katedros aikštės. Publika juda po Vilnių sekdama instrukcijas, čia nepasakojama turistinė informacija, o apibūdinama erdvė.

„Remote Vilnius“ – kvietimas. Jūs galite ateiti ir leistis į kelionę su mumis, jūs galite žaisti kartu, bet, žinoma, jūs galite ir pasitraukti. Bet iš tikrųjų čia daug laisviau nei teatro salėje, nes ten jums reikia sėdėti tyliai, negalite net kostelėti, negalite kalbėti ar atsivesti triukšmingų vaikų ar šuns. O šiame pasirodyme kaip tik galite atsivesti vaiką, šunį ir vaikščioti po miestą“, – sako S. Kaegi.

Nuo spektaklio premjeros pernai Berlyne jis jau rodytas keliolikoje miestų Vokietijoje, Prancūzijoje, Brazilijoje, Indijoje, Rusijoje. Pasak režisieriaus, daugiau nei pusė teksto yra toks pats kiekviename mieste, visa kita priklauso nuo konkretaus miesto ir vietų. Pavyzdžiui, tik Vilniuje spektaklio dalyviai praeina per teniso kortus ar apžiūri sudegusį namą, sako režisierius. O ar dažnai pasitaiko nenumatytų situacijų?

„Pati netikėčiausia situacija, kurią turime šiuo metu, – kai lyja. Bus įdomu pasižiūrėti, kaip žmonės eis, kai bus šlapi. Bet būtent tai ir yra šio vyksmo esmė“, – aiškina režisierius.

Lietingą kelionę jos aktoriai ir žiūrovai ištvėrė. Ji baigiasi, kur prasidėjusi, – Nacionaliniame dramos teatre, tik ne prie įėjimo, o ant stogo.

Patirti šį spektaklį, bendrai prodiusuotą Nacionalinio dramos teatro bei Goethe instituto, žiūrovai kviečiami rugsėjo 24–spalio 5 dienomis.