Laisvi pamąstymai apie „ArtVilnius’23“

Dvilypis įspūdis

Turiningai pasivaikščiojus po projektų zoną „Šiandien, vakar, rytoj“ (kuratorius Valentinas Klimašauskas), skulptūrų, instaliacijų, performansų parodą „Takas“ (kuratorius Vytenis Burokas) ir įžengus į sales, kuriose prisistatė galerijos net iš aštuoniolikos šalių: Latvijos, Estijos, Ukrainos, Prancūzijos, Danijos ir kitų valstybių, taip pat JAV, kilo dvilypis įspūdis.

Viena vertus, kiekviena galerija tikrai skyrė dėmesio ekspozicijoms įrengti ir joms atrinko gerus (geriausius) meno kūrinius, kita vertus, dalis tų kūrinių jau buvo matyti.

Kažkada idėja, kad šiuolaikinės technologijos taps tarsi žmogaus kūno tąsa, atrodė keista, tačiau šiandien esame taip pripratę prie išmaniųjų įrenginių, kad neįsivaizduojame, jog galimybė kasdien bet kuriuo metu pažvelgti į tą kitą – tobulą – kitapus ekrano esantį pasaulį gali būti atimta. Į ekranus perkeliamas asmeninis gyvenimas, todėl nebestebina ir tai, kad žvilgtelėję į tą spalvotą stačiakampio formos langelį galime drąsiai žengti ir pro menininkų kūrybinių dirbtuvių duris, pamatyti, kas vyksta už jų. Demostruojami ne tik kūrybinio proceso užkulisiai, bet ir jo rezultatai. Todėl meno mugėje vaikštant po galerijų stendus buvo galima įsijausti į žaidimą ir skaičiuoti, kurie kūriniai jau matyti socialiniuose tinkluose.

Loreta Švaikauskienė. Geležinė uždanga. Fragmentas. „ArtVilnius“ archyvo nuotr.

Atitrauktas dėmesys

Priešingai nei ekrane, to, kas tą akimirką buvo mažiau įdomu, mugėje nebuvo galima praskrolinti. Galbūt tai turėdami omenyje, o gal siekdami potencialų meno kūrinio pirkėją priartinti prie natūralios kūrybinės aplinkos ar pademonstruoti savo produktyvumą, dalis menininkų į stendus sunešė ir jų sienas apramstė savo paveikslais. Tai atrodė nelabai tvarkingai ir blaškė dėmesį.

Dėmesį atitraukė ir populiarus kūrėjų pasirinkimas – atvirukai su autorinių darbų reprodukcijomis. Mugės lankytojai nuolatos juos čiupinėjo, jie netvarkingai pasklisdavo ant ekspozicijų erdvėje pastatytų stalų ir bendras vaizdas buvo panašus į bohemiškos dvasios sekmadienio turgelį. Šiuolaikinio meno mugė juk siekia ne tokio įspūdžio?

Meno mugėje vaikštant po galerijų stendus buvo galima įsijausti į žaidimą ir skaičiuoti, kurie kūriniai jau matyti socialiniuose tinkluose.

Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Mėnulio jūra. I. Armanavičiūtės / „ArtVilnius“ archyvo nuotr.

„Saliono“ įspūdis

Už turgelį blogiau buvo „saliono“ įspūdis, kurį tyčia ar ne sukūrė dalis mugėje dalyvavusių galerijų, nusprendusių savo stenduose pristatyti po keletą skirtingose dailės šakose kūrybos idėjas realizuojančių menininkų.

Kiekvienai galerijai skirtame plote tokios ekspozicijos atrodė perkrautos ir eklektiškos. Kūrėjų darbai konkuravo vieni su kitais, kurdami vizualų triukšmą. Kaip ir bet kuriame masiniame renginyje, triukšmo meno mugėje ir taip netrūko. Buvo labai gaila, kad kai kurių menininkų darbai tiesiog pranyko vaizdo ir garso kakofonijoje.

Dalies galerijų pasirinkimai savo stenduose horizontalia linija ir vienodais tarpais ant sienų sukabinti vieno kūrėjo paveikslus atrodė daug geriau ir paliko daug didesnį įspūdį nei kelių stiprių menininkų darbų koliažas siekiant išnaudoti kiekvieną laisvą ekspozicijų erdvės plotą. Žinoma, klaidos yra natūralus ir geras dalykas, nes iš jų galima pasimokyti. Jei jų nebūtų daroma, iškiltų nuobodžios tobulybės grėsmė.

Evaldas Butkevičius. Pasisveikinimas. „ArtVilnius“ archyvo nuotr.

Žiūrovams ir žinovams

Mugės tikslas yra parduoti. Tačiau jos tikslas, kaip skelbė šių metų šūkis, – ir pristatyti šiuolaikinį meną žiūrovams ir žinovams. Todėl parengti mugei ekspoziciją – nemenkas iššūkis. Tai, kas eksponuojama parodose, galbūt nebus labai tinkama pristatyti mugėje, nes renginių formatai ir tikslinės auditorijos gana skirtingos.

Būti komerciškai patraukliam nereiškia būti banaliam, pataikauti masiniam skoniui. Pažaisti ir paieškoti būdų, kaip pritraukti daugiau tikslinės mugės auditorijos dėmesio juk gali būti labai įdomu. Meno mugė – masinis renginys, bet tai nereiškia, kad jos lankytojas nėra smalsus ar neturi skonio. Interpretatyvūs, efektingai interjeruose atrodantys meno darbai – ne prastesni už konceptualųjį meną. Kiekvienam kūriniui – jam skirta vieta ir laikas.

Alius Berdenkovas. Aš pats. „ArtVilnius“ archyvo nuotr.

Skulptūros laikas

Šių metų mugėje (iš)mušė skulptūros laikas. Galerijų stenduose šios dailės šakos kūrinių pristatyta nemažai ir įdomių. „Aukso pjūvio“ stende eksponuoti siurrealistiški, labai saviti Aliaus Berdenkovo skulptūrinės plastikos kūriniai, Dusetų dailės galerija pristatė abstrakčią, šiek tiek grubią Rimos Leipuvienės keramiką, Kauno kolegijos „Pelėdų kalno“ galerija eksponavo taip pat skulptūriškų bruožų turinčią Konstancijos Dzimidavičiūtės keramiką.

Meno mugės lankytoją galėjo sudominti Kęstučio Musteikio, kurį atstovavo „Agijas Sūnas Art Gallery“, mažosios plastikos darbai. Meno gerbėjo akis taip pat neturėjo praslysti pro Telšių galerijos pristatyto Donato Repeikos minimalistinės estetikos objektus ar pro galerijos „Menų tiltas“ ekspoziciją, kurioje buvo galima pamatyti truputį fantasmagoriškų, truputį kraupių, bet dėl to ir įsimintinų Julieno Allegre’o darbų. Šios galerijos stende dėmesį traukė ir charakteringi Rūtos Jusionybės kūriniai.

Galerija A eksponavo Remigijaus Kriuko skulptūriškus objektus, sužavėjusius eksperimentais formomis ir spalvomis. Viena iš estetiškiausių buvo Audriaus Gražio meno galerijos atstovauto Tado Gutausko ekspozicija, kurioje atsiskleidė mažosios plastikos darbų subtilumas. Išsiskyrė ir Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) projektų erdvė, kurioje buvo pristatoma Aurelijos Šimkutės kūryba, žavėjusi subtilia natūralumo estetika, o LDS galerijos ekspozicijoje buvo įdomu iš visų kampų apžiūrėti Jono Aničo ir Kęstučio Musteikio kūrybą.

Tapyba – amžinai

Meno mugėje ryškiai išsiskleidė ir tapybos panorama. Galerija „The Room“ pristatė jaunosios kartos menininką Luką Marciulevičių, jaunam kūrėjui – Mantui Valentukoniui – mugėje atstovavo ir galerija „Drifts“. „NB Galleri“ pristatė puikiai žinomą menininką Vilmantą (Vilmantas Marcinkevičius). LDS Kauno galerija „Drobė“ eksponavo Agnės Liškauskienės kūrybą, galerija XX – erdvišką Tomo Rudoko tapybą.

„Maxla XO“ galerijos ekspozicija išsiskyrė dėl tarp tapybos ir grafinio dizaino balansavusių mišrios technikos Paulio Liepos paveikslų. Išsiskyrė ir „Galerie Nivet-Carzon“, kurios stende sudomino eksponuojami nedidelio formato spalvoti piešiniai.

Malonu buvo mugėje pamatyti Sofijos Valiukaitės-Jukienės (1915–2006), kuriai atstovavo Audriaus Gražio meno galerija, tapybos darbų ir Vytenio Lingio subtilią kūrybą, kurią pristatė galerija „Menų tiltas“.

Pasirinkimai: galerijos "Aukso pjūvis" ekspozicijoje – tapyba ir skulptūra. A. Jacytės nuotr.

Atradimai

Neabejotinai vienas iš šios meno mugės atradimų – į ją sugrįžęs Jaunojo kolekcininko stendas, kuris išsiskyrė savo koncepcija. Eksponuoti nedidelio formato kūriniai, kurių kaina neviršijo 500 eurų. Pradedantys kolekcininkai galėjo įsigyti pirmuosius savo kūrinius ir pradėti autorinių meno kūrinių kolekcijas.

Puikiomis ekspozicijomis savo stenduose mugės lankytojus ilgiau užsibūti ragino Kauno fotografijos galerija ir Vilniaus fotografijos meno centras. Labai sudomino (ir sužavėjo) vizualiai saikinga, konceptualiai gili, pirmą kartą meno mugėje dalyvavusios „Foreign Gallery“ (Niujorkas–Vilnius) ekspozicija.

Lankytojai galėjo džiaugtis meno mugėje suradę ir Audronės Petrašiūnaitės, Prano Griušio, Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės, Inos Budrytės, Rimanto Dichavičiaus, Romualdo Rakausko, Romualdo Požerskio, Žilvino Kempino kūrinių, pamatę Dainiaus Liškevičiaus, Laimos Kreivytės, Monikos Dirsytės, Česlovo Lukensko performansų, susipažinę su specialiai mugei kurtais Jono Meko vizualiųjų menų centro, Vilniaus šiuolaikinio meno centro, Krokuvos šiuolaikinio meno muziejus MOCAK ir Panevėžio „Stasys Museum“ projektais.

Nors su „ArtVilnius‘23“ teko atsisveikti iki kitų, jubiliejinių, metų, kai žiūrovus ir žinovus kvies jau XV šiuolaikinio meno mugė, įspūdžiai liks ilgam.

Menininkai ir galerijos, išsiskyrę iš kitų

Vertinimo komisija, kuriai vadovavo menotyrininkė, šiuolaikinio meno parodų kuratorė prof. dr. Raminta Jurėnaitė, išrinko septynias geriausias „ArtVilnius’23“ mugės galerijas, geriausią parodos menininką, geriausią jaunąjį menininką ir geriausią mugės instaliaciją.

Rinkdami geriausių galerijų septintuką, komisijos nariai įvertino ryškias jų programas ir apgalvotas ekspozicijas. Vilniaus dailės akademijos (VDA) galerija „5 malūnai“ vertinimo komisiją papirko ir įtikino įdomiais darbais, fiksuojančiais menininkų Dainiaus Liškevičiaus, Laimos Kreivytės, Monikos Dirsytės, Česlovo Lukensko performansus. „Kiekvienas iš šių dokumentų galėtų būti visiškai savarankiškas kūrinys“, – teigė R. Jurėnaitė.

Viena žymiausių ir populiariausių Rygos šiuolaikinio meno galerijų „Māksla XO“ įvertinta už puikiai apgalvotą, elegantišką, konceptualią ir geriausią mugės menininką pristatančią programą.

Konstancija Dzimidavičienė. Ženklas. „ArtVilnius“ archyvo nuotr.

Šiais metais tarp geriausių pateko ir daug metų ne vienos vertinimo komisijos pažymėta, tačiau apdovanojimo atsisakiusi, Vilniaus galerija „Meno niša“. „Šią ydingą praktiką reikia baigti“, – sakė komisijos pirmininkė ir pabrėžė, kad „Meno nišoje“ itin įdomiai dera pripažinti ir jaunieji menininkai, kurių karjerą galerija tarsi subrandina.

Komisija pažymėjo ir Vilniaus galeriją „MOrka“. „Tai nenuobodi galerija, – sakė komisijos pirmininkė. – Ji tarsi siekia rodyti tarpusavyje nesusijusius meno kūrinius, tačiau tas sąmoningas, vienas kitam prieštaraujančių dalykų rodymas yra nuostabiai žavus. Blogiukų įvaizdis praturtina meno sceną.“

Užupyje kuklias patalpas turinti „The Room Gallery“ meno mugei „ArtVilnius’23“, komisijos nuomone, parengė nepriekaištingai gerą, savitą programą, kurioje dera abstrakcijos ir figūratyvinis menas, kuriantis serialus ir apibendrinančius sapnus. „Šiai galerijai pavyko aiškiai suformuoti savo veidą“, – sakė R. Jurėnaitė.

Vilniaus „The Rooster Gallery“ pažymėta už gebėjimą atspindėti naujas tapybos tendencijas ir kryptis. Už tai, kad nuolat stebi meno sceną ir stengiasi išlaikyti santykį su tuo, kuo gyvena meno pasaulis.

Julija Skudutytė. Pro prancūzišką langą... Po Paryžiaus. „ArtVilnius“ archyvo nuotr.

Komisija įvertino ir VDA Telšių dailės galerijos pasirinkimą rodyti skulptūros darbus, kurie atspindi skulptūros meno stiprybę šiame regione.

Geriausio jaunojo (iki 35 metų) menininko kategorijoje laurai atiteko Užupio meno inkubatoriaus atstovei Julijai Skudutytei. Komisija pažymėjo savitą menininkės kūrybą, kurioje tikroviški realistiniai kasdienybės motyvai jungiasi su fantazijos elementais, kurdami intymius, jautrius pasakojimus.

Geriausio „ArtVilnius’23“ menininko vardą komisija skyrė latvių menininkui Pauliui Liepai. „Tai vienas ryškiausių parodos autorių, – sakė prof. R. Jurėnaitė. – Jo kūryboje susitinka klasikinė grafikos technika, medžio raižiniai, statinių planų, rankraščių, archyvų metaforos. Iš pirmo žvilgsnio minimalistiniai kūriniai turi daugybę niuansų ir poteksčių. Tai menas, savitai ir jautriai balansuojantis tarp geometrinių abstrakcijų ir konceptualaus meno.“

Geriausia mugės instaliacija paskelbtas parodos „Takas“ erdvėje instaliuotas Monikos Žaltauskaitės-Grašienės skaitmeninio žakardinio audimo objektas „Mėnulio jūra“. Žakardas – pamėgta kaunietės menininkės technika. Jos kūrinys mugėje, teigia R. Jurėnaitė, monochrominis, grafinis, subtilus, nuotaikingas, labai poetinis ir netikėtai suderintas su žakardinio audimo technika.