Iš Seimo – skriauda šilumos vartotojams

Didžiųjų Lietuvos miestų gyventojams kuriamą galimybę patiems išsirinkti profesionaliausius jų daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojus bando sužlugdyti Seimo opozicijoje esantys konservatoriai. Būtent šios partijos kai kurie nariai priešinasi Šilumos ūkio įstatymo nuostatų, kurias daugelis vartotojų laiko ydingomis, pakeitimams.

Kreipėsi į Konstitucinį Teismą

Nuo 2012 m. liepos galiojantis Šilumos ūkio įstatymas ypač didžiųjų miestų gyventojams tapo tikru galvos skausmu. Žmonėms buvo uždrausta rinktis tai, kas jiems geriausia, pavyzdžiui, profesionalią paslaugą daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemoms prižiūrėti.

Tokia dovana, greta visų kitų nepalankių sprendimų, vartotojams įteikta praėjusios kadencijos Seime konservatorių pastangomis.

Užuot aiškiai uždraudęs šilumos tiekėjams dalyvauti prižiūrint sistemas, įstatymas virto perteklinių taisyklių rinkiniu, kuriuo gyventojų pasirinkimas dairantis šilumos sistemų prižiūrėtojų buvo neracionaliai susiaurintas, išbraukiant ir šilumai gaminti naudojamo kuro, šilumos tiekimo veiklai naudojamų apskaitos prietaisų gamintojus, asmenis, kurie verčiasi šilumai gaminti naudojamo kuro didmenine ar mažmenine prekyba. Dėl perdėto draudimų kiekio praktiškai neliko įmonių, kurios galėtų teikti kvalifikuotą priežiūros paslaugą.

Nors vartotojų skundai plaukte plaukia į jų interesams atstovaujančias institucijas ir į Seimą, konservatoriai ir toliau gina savo priimtą įstatymą, nepaisant to, kad veikiausiai netrukus paaiškės, jog jis prieštarauja Konstitucijai.

Neseniai Konstituciniame Teisme gautas Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymas ištirti, ar tokia įstatymo nuostata neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 straipsniams, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

Pažeidžia vartotojų teises

"Mūsų pozicija dėl Šilumos ūkio įstatymo minėtos nuostatos yra labai neigiama. Jau esame gavę ir daugybę vartotojų skundų. Atrodo, kad visi turėtų suprasti, kad buto savininkas yra privatus asmuo, daugiabutį namą administruojanti bendrija yra privatus juridinis asmuo, todėl jiems negali būti taikomi jokie apribojimai, jei tai nėra nusikalstama veikla. Gyventojas pats turi turėti teisę nuspręsti ir pasirinkti paslaugos teikėją pagal jo siūlomą kainą, darbų kokybę, galiausiai – pagal rekomendacijas. Tačiau dabar taip elgtis neleidžia įstatymas", – pabrėžė Respublikinių būsto valdymo ir priežiūros rūmų (Būsto rūmų) prezidentas Juozas Antanaitis.

Pasirinkti pageidaujamą šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoją neleidžiama, nes Šilumos ūkio įstatyme numatyta, kad juo negali būti šilumos tiekėjas ar asmenys, kurie su juo susiję įvairiais santykiais – tiek darbo, tiek prekybos ar paslaugų teikimo.

"Aš pats esu vienos Vilniaus daugiabučių namų bendrijos pirmininkas. Namų šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojais norėjome samdyti įmonę "Elektrėnų komunalininkas", nes žinome, kad ten dirba tikri profesionalai, mums buvo siūlomi patrauklūs įkainiai. Tačiau pasisamdyti negalėjome, nes "Elektrėnų komunalininkas" Elektrėnuose yra šilumos tiekėjas, todėl Vilniuje negali būti šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoju", – įstatymo alogizmus dėstė teisininkas Algirdas Glodenis.

Jis svarstė, kad tokia įstatymo nuostata tikrai pažeidžia vartotojų teises, nes jie negali pirkti paslaugų iš to tiekėjo, iš kurio pageidauja.

Darbuotojai – iš kursų

"Ši įstatymo nuostata atsirado todėl, kad esą šilumos tiekėjai, sykiu būdami ir šildymo bei karšto vandens sistemos prižiūrėtojai, esą galėjo kurti šilumos perteklių. Konservatoriai į draudimų sąrašus taip pat įtraukė įrenginių, apskaitos gamintojus, kuro tiekėjus ir kitus profesionalus. Teigta, kad jie galėjo sistemą sureguliuoti taip, kad būtų suvartojama kuo daugiau energijos, todėl neva ir išaugdavo sąskaitos už šildymą ir karštą vandenį. Vis dėlto nebuvo įrodytas nė vienas toks piktybinis atvejis. Jei tokių nesąžiningų tiekėjų ir yra, tai juos reikia kontroliuoti ir bausti. Negalima leisti, kad kentėtų visi vartotojai, kurie dabar nebeturi galimybės pasirinkti profesionaliausiai ir patraukliausiomis kainomis dirbančių šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojų", – aiškino J.Antanaitis.

Jo teigimu, dabar rinkoje galima nusisamdyti tik tokius šildymo sistemų prižiūrėtojus, kurie yra išklausę 12 valandų trukmės kursus, gavę sertifikatą, todėl ir gali dirbti tokį darbą.
"Tačiau mums, vartotojams, reikia profesionalų, kurie gebėtų stebėti energijos suvartojimo duomenis, juos analizuoti, teikti siūlymus, kaip sumažinti išlaidas", – pabrėžė pašnekovas.
Jis sutiko tik su tuo, kad Šilumos ūkio įstatymo nuostatoje galėtų išlikti įrašas, jog šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoju negalėtų būti šilumos tiekėjas, kuris būtent tam namui tiekia šilumą.

"Visi kiti apribojimai tikrai yra nereikalingi, kelia tik sumaištį", – tvirtino ir teisininkas A.Glodenis.

Konkurencija mažintų kainas

Seimo Ekonomikos komitete šiuo metu yra svarstomi Šilumos ūkio įstatymų pakeitimai. Juos suformulavo grupė Seimo narių, gavusių vartotojų skundų ir į juos atsižvelgusių.

Todėl siūloma iš esmės keisti Šilumos ūkio įstatymo 20 straipsnio 2 dalį ir jame palikti tik draudimą, kad šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais negali būti šilumos tiekėjai.
Būsto rūmai pageidauja, kad būtų numatyta, jog šilumos tiekėjai negalėtų būti tik tų namų šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojai, kuriems ir tiekia šilumą.

"Jei tokiems pakeitimams būtų pritarta, vartotojai tik laimėtų, nes tada padaugėtų įmonių, galinčių būti šildymo ir kašto vandens sistemų prižiūrėtojais, vadinasi, didėtų konkurencija, o kai ji didėja, tada mažėja paslaugų kainos", – elementarius rinkos dėsnius vardijo J.Antanaitis.

A.Glodenis pabrėžė, kad siūlomuose pakeitimuose yra ir naujovė, kuri būtų itin palanki vartotojams. "Įstatyme siūloma numatyti, kad namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojai turi skaičiuoti santykinius namo šilumos suvartojimo rodiklius. Metodiką turėtų nustatyti Valstybinė kainų ir energetikos komisija. Tokie rodikliai vartotojams ir leistų sužinoti, ar jų pasirinktas prižiūrėtojas dirba efektyviai, ar šilumos suvartojama ne per daug, o jei dirbama netinkamai, tada galima prižiūrėtoją atleisti", – aiškino A.Glodenis.

Draudimai geriau nei kontrolė

Jis apgailestavo, kad Seimo Ekonomikos komiteto narys Jurgis Razma, priklausantis Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijai, pasiūlė savo Šilumos ūkio įstatymo pataisas.

"Jomis ne tik būtų nubrauktas noras atsisakyti visų draudimų pasirinkti norimą šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoją, nes įstatymas liktų nepakeistas. Blogiausia tai, kad jei tokios pataisos taptų realybe, tada neliktų ir to punkto, kurį norima įvesti, kad prižiūrėtojai skaičiuotų santykinius namo šilumos suvartojimo rodiklius. Kažkas kažką sprendžia, o paskui visa našta krenta ant vartotojų", – konstatavo teisininkas.

Vartotojų gynėjai taip pat svarstė, kad konservatoriai, visiškai nelogiškai kurdami įstatymą, vienų miestų vartotojus išskyrė iš kitų. Išėjo taip, kad diskriminuojančios nuostatos palietė didžiųjų miestų gyventojus, o mažųjų – ne.

Pats J.Razma neprisiminė, kad būtų pateikęs kokias nors Šilumos ūkio įstatymo pataisas. Jis pabrėžė, kad ir toliau nuosekliai laikosi pozicijos, jog turi galioti draudimai vartotojams pasirenkant šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoją.

"Reikia siekti nepriklausomybės nuo šilumos tiekėjų, kurie prižiūri tas šildymo ir karšto vandens sistemas, kad interesų pagrindu nebūtų tiekiama perteklinė šiluma arba kažkaip kitaip veikiama šilumos tiekėjų naudai", – įsitikinęs J.Razma.

Jo teigimu, tokių draudimų reikia, nes didžioji dalis vartotojų yra neaktyvūs. Esą gyventojai nesirenka į organizuojamus susirinkimus, patys neišsirenka šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo, todėl jį turi paskirti savivaldybė.

"Įstatymas tam ir yra, kad savivaldybė nepaskirtų atitinkamų interesų turinčių šildymo sistemos prižiūrėtojų. Gal šis įstatymas šiek tiek ir varžo aktyvius gyventojus, kurie tikrai patys sąmoningai nori pasirinkti šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojus. Vis dėlto manau, kad jų aimanos yra perdėtos. Rinkoje tikrai turėtų būti pakankamai kvalifikuotų specialistų, kurie gali teikti tokias paslaugas. Gal kas nors kažkurioje namų bendrijoje pažįsta kokį specialistą, kuris dirba šilumos tinkluose, ir jo negali pasamdyti šildymo sistemos prižiūrėtoju, nes neleidžia įstatymas. Iš čia, matyt, ir yra tas nusiminimas", – teorijomis kalbėjo Seimo narys.

Vis dėlto jis patikino, kad dar yra laiko peržiūrėti visus draudimus ir tuos, kurie yra nelogiški, išbraukti iš įstatymo.

Siūlymą griežtinti galimai nesąžiningų šilumos tiekėjų kontrolę, o draudimus, kurie pažeidžia daugelio gyventojų interesus, naikinti J.Razma iškart atmetė, nes tai esą per brangiai kainuotų, nes reikėtų įdarbinti daugiau kontrolierių.

Atbaido investuotojus

Dar vieną galiojančio Šilumos ūkio įstatymo nuostatos blogybę atskleidė Lietuvos biokuro gamintojų ir tiekėjų asociacijos LITBIOMA prezidentas Remigijus Lapinskas.

"Įstatyme pasakyta, kad biokuro gamintojas negali būti biokuro katilinės savininkas. Kitaip tariant, gluosnius auginantis ūkininkas negali pats turėti biokuro katilinės, kurioje tuos gluosnius degintų, gamintų energiją ir ją parduotų. Manau, kad tai perteklinis draudimas. Sutinku, jog kai kuriuose miestuose buvo galima įžvelgti ketinimų monopolizuoti biokuro rinką, tačiau dabar ji labai skaidrinama, tad tokių teisės aktuose įtvirtintų draudimų būtų galima ir atsisakyti", – nuomonę reiškė R.Lapinskas.

Jis pabrėžė, kad jau dabar yra numatytas reikalavimas, jog šilumos energiją iš biokuro gaminantys šilumos tiekėjai šiemet 10 proc. biokuro turi pirkti kuro biržoje, kitais metais – 30 proc., o 2016 m. – 50 proc.

"Taip, galbūt buvo neskaidrių konkursų perkant biokurą, reikia šias problemas spręsti, tačiau negalima įvairiais draudimais ir ribojimais stabdyti energijos iš biokuro gamybos sektoriaus plėtros", – aiškino pašnekovas.

Jis tvirtino, kad biokuro rinkos plėtrai sunkumų kelia ir tai, jog šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais negali būti asmenys, kurie verčiasi šilumai gaminti naudojamo kuro didmenine ar mažmenine prekyba.

"Tai reiškia, kad dabar kai kurie juridiniai asmenys turi pasirinkti, kurios rinkos žaidėjais jie turi būti – sistemų prižiūrėtojais ar biokuro gamintojais, supirkėjais. Viskas taip suplakta į vieną krūvą, kad atrodo, jog Seimas iš patrankos šaudo į žvirblį, bet vis tiek pataikyti negali. Faktas tas, kad valstybė nepajėgi pati tiek investuoti į energijos iš biokuro gamybos plėtrą, reikia privačių investuotojų. Pageidaujančiųjų investuoti yra, tačiau jie nubaidomi pertekliniais draudimais, įtvirtintais Šilumos ūkio įstatyme", – aiškino R.Lapinskas.

Jis pabrėžė, kad dėl lėtos biokuro katilinių plėtros labiausiai kenčia vartotojai. "Šiuo metu Lietuvoje tik 33 proc. energijos, reikalingos šilumai pagaminti, yra gaunama iš biokuro. Kuo lėčiau vyks tokios gamybos plėtra, tuo lėčiau pigs šiluma vartotojams. Todėl tikrai apmaudu, kad yra tramdomas sąjungininkų, norinčių dalyvauti šiame procese, noras ir galimybės", – kalbėjo asociacijos LITBIOMA prezidentas.