Teisinės pinklės

Per kelis dešimtmečius susikaupusios ir niekieno netaisytos valstybės institucijų klaidos, dokumentuose iškreipta realybė, duomenų neatitikimai gali lemti, kad V. Kaminskas su sutuoktine taps benamiais. Tiksliau – bus iškeldinti iš savo namo, stovinčio jiems priklausančiame sklype, o statinys, kurį vyras statė savo rankomis, bus nugriautas.

Paradoksas: 2020 m. lapkritį Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kuria ragino valstybes iki 2030 m. užtikrinti, kad visi ES gyventojai turėtų būstą. Vis dėlto 75-erių Kačerginės gyventojas V. Kaminskas gali tapti pavyzdžiu, kaip valstybės vardu priimamas teismo sprendimas seną žmogų išstumia į gatvę. Tiksliau – į pamiškę, iš kurios jo šeima kadaise ir kilo.

„Kauno diena“ jau rašė apie šį žmogų – tylų, darbštų, bendruomenės gerbiamą V. Kaminską. Vyras prieš daugiau nei du dešimtmečius pasistatė namą ant senų pamatų savo senelių žemėje, išvalęs ten buvusį sąvartyną.

Tuomet jis nė neabejojo, kad tvarko savą žemę, kurią atgavo teisėtai po restitucijos. Tačiau pradėjęs statyti namą, tvarkyti dokumentus, pateko į teisinius spąstus.

Siekdamas parengti gyvenamojo namo dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, V. Kaminskas atsidūrė aklavietėje – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija reikalauja nugriauti statinį, kuriam nėra išduotas statybos leidimas, nes inspekcija negali jo išduoti. Priežastis – namas stovi miško paskirties žemėje.

Miškai ir miško paskirties žemė yra Valstybinės miškų tarnybos rūpestis. Ši net nenagrinėja V. Kaminsko prašymų dėl žemės paskirties keitimo ir sako negalinti jos keisti, nes statyba vyko neteisėtai.

Užsisuko biurokratinis ratas, kuriame logika tiesiog subyrėjo: įteisinti statinio negalima, nes jis pastatytas be leidimo, o leidimo negalima išduoti, nes statinys stovi miško paskirties žemėje.

Taigi, įteisinti 2006 m. pradėto statyti statinio V. Kaminskas niekaip negalėjo, nes tarnybos daugybę metų jį siuntinėjo vienos pas kitas, kol galiausiai 2017 m. atsirado teismo nurodymas namą nugriauti.

Niuansai: netikslumų virtinė lėmė, kad žemė, kurioje stovi namas, priskirta miško paskirčiai. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Netaisyti netikslumai

Iš esmės kalbama apie 6 a, kurie traktuojami kaip miško žemė. Įdomi detalė: V. Kaminskas prisimena, kad kai buvo rengiami žemės grąžinimo dokumentai, plotas buvo skaičiuotas preliminariai. Tik vėliau, tikslinant ribas, paaiškėjo, kad trūksta 6 a.

„Galima sakyti, kad valstybė liko man skolinga 6 a, – sako jis. – Dabar, kai mane mėto po teismus, tie 6 a galėtų viską išspręsti. Bet niekam nerūpi. Visi tik sako: byla ir taip per ilgai tęsiasi, reikia padėti tašką. O tas taškas – mūsų išmetimas iš namų.“

Jis kalba lėtai, atidžiai rinkdamas žodžius. Tie žodžiai – ne apie vieną žemės gabalą, o apie visą gyvenimą, sudėtą į tą vietą.

Bylą dėl miško žemės nagrinėjusiam teismui V. Kaminskas pateikė senus dokumentus: 1988 m. Lietuvos TSR Miškų ūkio ministerijos Raudondvario girininkijos planą, 2003 m. ir 2013 m. miškų urėdijos žemėlapius ir taksoraščius.

Juos išanalizavus paaiškėjo keistas dalykas: žemės sklypas aplink namą nepagrįstai įtrauktas į Miškų kadastrą. Miško inventorizacija ten atlikta vos du kartus – 2003 m. ir 2013 m., abu kartus duomenys skirtingi, net prieštaraujantys logikai. 2003 m. taksoraštyje pušų amžius nurodytas 155 metai, o 2013 m., praėjus dešimtmečiui, – 65.

Pušys, pasirodo, „atjaunėjo“ 90 metų. Pagal tokius duomenis miškas būtų turėjęs būti pasodintas 1848 m. Tačiau tai – neįmanoma, nes Kaminskų šeima šią žemę valdė nuo 1926 m., kai aplink augo javai, o ne pušynas. „Čia nebuvo miško, – sako V. Kaminskas. – O šiaip visa Kulautuva yra miške. Tik mano namas visiems kliūva.“

Niekam netrukdo

Dar absurdiškiau – teismo dokumentuose pačių valstybės institucijų pripažįstama, kad Valstybinė miškų tarnyba padarė klaidų inventorizacijos duomenų bazėje. Tikėtina, kad kitame sklype buvę medžiai buvo priskirti Kaminsko žemei, ir dėl to jo sklypui neteisėtai pritaikytas miško statusas.

Tačiau šios klaidos taip ir nebuvo ištaisytos. Priešingai – 2018 m. tarnyba parengė naują aktą, kuriame rašoma, kad „medelynas sunaikintas, o jo vietoje pastatyti namas, garažas, įrengtas kiemas“. Išvada: „Sklypas priskiriamas miško žemei pagal Miškų kadastro duomenis.“

Tarsi žmogus būtų iškirtęs mišką, kurio iš tiesų ten niekada nebuvo. Šie iš vienos bylos į kitą perkeliami duomenys užkirto V. Kaminskui kelius atkurti istorinį teisingumą.

Jau menkai kas supranta, kaip senovėje atrodė ūkiai, kad ūkiniai pastatai dėl gaisro pavojaus stovėdavo atokiau nuo namo. V. Kaminskas negalėjo pateikti juridinio fakto apie tai, kur stovėjo jo senelio namas, nes nėra išlikusių dokumentų.

Visi tik sako: byla ir taip per ilgai tęsiasi, reikia padėti tašką. O tas taškas – mūsų išmetimas iš namų.

Anuomet ir pamatai buvo kitokie – kelios eilės akmenų, ant kurių statydavo namą. Šį faktą apie gyvenamojo namo vietą liudijo ne vienas žmogus. Deja, teismai į liudytojų parodymus neatsižvelgė.

Anksčiau vykę teismai neatsižvelgė ir į Kulautuvos gyventojų liudijimus, kad V. Kaminsko sklypas ir visai ne viduryje miško, o pamiškėje stovintis namas niekam netrukdo, niekas neturi pretenzijų.

Įstatymas ir gyvenimas

„Ar dar gali įvykti stebuklas?“ – klausia V. Kaminskas, pavargęs, bet dar nepraradęs vilties. Jis bijo. „Prašėme, kad leistų likti gyventi iki gyvi esame, bet mūsų prašymas liko neišgirstas“, – tyliai sako.

Teismas, regis, nori „padėti tašką“, tačiau byla dar turi tam tikrų niuansų. Valstybės paskirta advokatė apskundė sprendimą kitame ginče dėl žemės paskirties aukštesnės instancijos teismui. Dabar laukiama, kol šis teismas pasisakys. Tačiau žodį dėl šeimos iškeldinimo Regionų administracinis teismas tars jau pirmadienį.

„O kas, jei teismas leis mus iškeldinti, namą nugriaus, o vėliau kitoje byloje bus pripažinta, kad žemė gali būti ne miško ir namas ten gali stovėti? Kas tada?“ – svarsto V. Kaminskas.

Kiekvieną dieną vyras gyvena lyg paskutinę čia. Visi kampai pažįstami, bet dabar jie dvelkia nerimu: galbūt šiandien paskutinį kartą mato savo kiemą, savo daržą, savo rankomis sukurtą gyvenimą? Net smulkiausios detalės – nukritusi plyta, seni medžių šakų šešėliai ant takelio – įgauna ypatingą svorį. Kiekvienas judesys primena, kad namas, statytas ant prosenelių namų pamatų, gali tapti tik istorijos fragmentu, kurio niekas nebesaugos.

Kiekviena diena – tarsi atsisveikinimo ritualas. Nors formaliai viskas tęsiasi, bet kiekviena diena atneša tą patį nerimą, tą patį neapibrėžtumą, kurio neįmanoma nustumti tolyn.

Vis dėlto kiekvieną rytą jis vėl žengia į kiemą su tomis pačiomis mintimis. Šis ritualas – kasdienė meditacija, kurioje susipina praeitis, dabartis ir neaiški ateitis. Kiekvienas žingsnis, kiekvienas žvilgsnis – tai gyvas dialogas su namu, kurio likimas tebėra teismo rankose.

Vytautas ir jo žmona turi tik šį vienintelį būstą. Tai ne vasarnamis, ne poilsio vieta, o tikri namai – pastatyti pačių rankomis, be prabangos, bet įdėjus visą širdį. Čia kiekvienas kampas mena šeimos istoriją: tėvų balsus, senelių pėdsakus, vaikystės dienas. „Čia mūsų šaknys“, – sako jis.

Tačiau viskas, kas jam priklauso, dabar priklauso nuo vieno teismo sprendimo, vieno parašo, vieno „taško“ byloje. V. Kaminsko istorija – ne vien žmogaus istorija. Ji – apie valstybę, kuri kartais praranda regėjimą ir atmintį. Ši istorija skatina garsiai kelti klausimą: ar dar yra vietos žmogui ten, kur prasideda įstatymo eilutė?