Apie susidariusią situaciją plačiau pasakojo „Creditreform Lietuva“ direktorius Saulius Žilinskas.
Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:
– 174 bankrotai šiemet. Kaip pats vertinate tokį skaičių? Ar skamba baugiai? Ar tai yra blogai?
– Ne, nieko ypatingo. Šiam rytui užfiksuoti 877 bankrotai per metus, o pastaraisiais trejais metais – 1000–1100. Šiemet bendrojo bankrotų skaičiaus riba nebus peržengta.
– Tai dramatizuoti šios situacijos nėra dėl ko?
– Bankrotai – natūralus procesas. Nėra kur dingti, nes viena iš keisčiausių, bet paprastų priežasčių – savininkų mirtis. Kol žmonės miršta, įmonės irgi.
– Bet tikriausiai šiemet restoranai bankrotą skelbė ne dėl savininkų mirčių?
– Ne, bet turime vieną mitą. Tas mitas toks: kadangi daugiausia registruojama prekybinių įmonių, tai, tiesą pasakius, daugiausia jų ir bankrutuoja. Tačiau, einant pro kokį nors administracinį pastatą, kuriame daug įmonių, jūs nematote, kas jame bankrutavo. Bet pirmame aukšte esantis restoranėlis ar kavinė, ant kurio durų kabo užrašas, tai visiems krenta į akis. Gal išskirtinumas tas, kad praėję ir šie metai šios rūšies įmonių – maitinimo ir apgyvendinimo – bankrotų tempą padidino.
– Kiek tai susiję su augančiu PVM, su darbo sąnaudų didėjimu? Ar tai vienas pagrindinių dalykų, kalbant apie tuos bankrotus?
– Ir taip, ir ne. Vis tik svarbiausias veiksnys matosi iš bankroto iniciatorių. Jei pernai buvo 26 bankrotai maitinimo ir apgyvendinimo įstaigų, kuriuos pradėjo patys savininkai, šiemet – jau 41. Ir tai duoda atsakymą – vilties nėra. Politikų padaryti pakeitimai – panaikinta PVM lengvata, padidėjęs minimalus darbo užmokestis, pasikeitusios sąlygos ir, svarbiausia, po COVID-19 nepadidėjęs lankytojų srautas.
Gana daug žmonių atsineša savo paruoštus pietus, o nebėga pietauti į restoraną. Priedo – išsivystė maisto pristatymo verslas, nors jis iš dalies apkrauna tuos pačius restoranus, bet pelningumą mažina. Ir nesant vilties išsimokėti dar nuo COVID laikų, kai prievarta buvo uždarytos įstaigos valstybės sprendimu, tai duoda rezultatą. Jei dirbi, dirbi, o matai, kad gamini nulį arba net minusą...
– Atrodo, kad nebebus pas mus naujų maitinimo įstaigų, nes kai rinka tokia, kas gi dar nori verslą pradėti?
– Dar vienas mitas. Pastaruosius penkerius metus įmonių, kurios turi bent vieną darbuotoją, skaičius visą laiką yra stabilus. Labai sunku pasakyti, kai kas nors įsteigia įmonę – ji veiks, neveiks, jai pasiseks ar nepasiseks, atidarys tą kavinę, restoraną ar ne. Bet tų, kurie deklaruoja, kad norėtų vykdyti verslą, yra daugiau negu tų, kurie bankrutuoja arba užsidaro. Šioje vietoje viltis stipresnė negu nusivylimas.
– Arba kol dar neįlipę į tą balą, taip sakant, tol dar optimistai žmonės ir galvoja, kad pavyks tą verslą padaryti. O kiti nudega ir sako – „uždarome“. Ar didžiuosiuose šalies miestuose gerokai daugiau tų bankrotų negu mažuosiuose? Čia tiesioginė sąsaja su miesto dydžiu ir įmonių skaičiumi, teisingai?
– Taip, su kiekiu.
– Regioninio išskirtinumo nėra?
– Nėra, išskyrus tą patį niuansą. Pastaruoju metu turime ekonomikos kilimą. Yra netgi atskirų nedidelių miestelių, kur įsisteigus įmonių filialams, kaip tik atvirkščiai – atsirado poreikis tokių įstaigų, kurių iki tol ten nebūdavo. Bet savaime suprantama, maitinimo versle viską nulemia klientų srautas – jo stabilumas arba mažėjimas lemia tų įmonių gyvybingumą.
– Keli patarimai, ką daryti, kad išvengtum bankroto?
– Prieš steigiant įmonę reikia labai rimtai pagalvoti, nes sėkmę nulems ne noras skaniai pamaitinti kitus žmones, o kasdienė administracinė ir kitokia našta.
(be temos)
(be temos)