– Stuburo trauma nardant – vienintelė sezoninė jo trauma?

– Šiltuoju metų laiku pasitaiko daugiau avarijų, kuriose nukenčia motociklininkai. Tačiau pagrindinė ir žiauriausia trauma vasarą – kaklinės stuburo dalies sužalojimai, patiriami neriant žemyn galva į vandenį. Kasmet kelios dešimtys jaunų žmonių dėl to sužalojami negrįžtamai arba žūsta. Tokie šuoliai į vandenį yra labai pavojingi, nes kaklinėje sprando dalyje praeina ne tik pluoštas nervų, bet ir nugaros smegenys, atsakingos už žemiau esančios kūno dalies judrumą. Tarkim, jei penktas kaklo slankstelis lūžta, žmogus nebegali valdyti nei kojų, nei rankų, sutrinka dubens organų funkcija (šlapinimasis, tuštinimasis). Tai yra didžiulė negalia. Vasarą ši trauma gana dažnai pasitaiko. Deja, neretai nepavyksta išvengti ir mirčių.

– Jūs patartumėte iš viso nenardyti nuo lieptelio ežere ar upėje, ar tai daryti tik gerai ištyrinėjus dugną?

– Aš patarčiau visai nešokinėti į vandenį ne baseinuose ar specialiai tam neįrengtose vietose. Juk vanduo yra judrus, srovės, bangavimai atsiranda ir toje vietoje, kur tu daug kartų nardei ir žinai, kad čia nerti yra saugu. Tačiau dabar gal srovė ar bangos atplukdė kokį kelmą arba akmenį. Net jei dešimt kartų čia nėrei ir viskas baigėsi gerai, vienuoliktą kartą nerdamas galva galbūt pataikysi į kliūtį, ir viskas. Žmonės neįvertina, kad ir vandens gylis pasikeičia. Be to, kartais suaugusieji užsimiršta, matydami, kaip nardo vaikai. Ir kai paklausi, kodėl tas žmogus tokioje vietoje nėrė, sako: mačiau, kaip ten nardė vaikai. Bet jis pamiršo, kad jo ūgis ir svoris daug didesni nei vaiko, vadinasi, didesni ir greitis bei nėrimo gylis. Dažnai tokios traumos ištinka, kai žmogus būna apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų dalykų, šiek tiek nekritiškas. Ir tai išimtinai jaunų vyrukų traumos – per savo ilgametę praktiką atsimenu tik vieną merginą, kurią dėl tokios traumos teko operuoti.

Net jei dešimt kartų čia nėrei ir viskas baigėsi gerai, vienuoliktą kartą nerdamas galva galbūt pataikysi į kliūtį, ir viskas.

– Kas dažniau susiduria su stuburo problemomis: judantys, aktyvų gyvenimą gyvenantys žmonės ar sėslūs?

– Stuburo ligomis serga įvairaus amžiaus žmonės, o dėl chirurginio gydymo, tai kiekvienais metais išoperuoju ir vieną kitą vaiką ar paauglį iki 16–17 metų, panašiai tiek ir 90-metį perkopusių senjorų. Taigi, amžiaus diapazonas labai platus, o dažniausiai  stuburo problemų turi darbingo amžiaus, 25–60 metų žmonės. Šiuos pacientus dažniausiai operuojame dėl degeneracinių stuburo ligų. Dažniausiai tai aktyvų gyvenimo būdą gyvenantys asmenys. Tai yra tiek fizinį, tiek sėdimąjį darbą dirbantys žmonės ir kurių daugiau, sunku pasakyti.

Šia liga serga ir kunigai, ir dėstytojai, ir krovėjai, ir vairuotojai. Atskira profesinė grupė, kuriai būdingos stuburo ligos, yra sportininkai. Daugelis krepšininkų yra buvę mano pacientai. Įdomu tai, kad stuburo ligos  būdingesnės aukštiems liekniems žmonėms.

– Kodėl taip yra?

– Klausimas, vertas milijono. Jei žinotume priežastį, galėtume bandyti ją panaikinti. Galbūt tai yra jungiamojo audinio silpnumas, gal sąnarių konstrukcija kalta, tačiau palygintume krepšininkų ir imtynininkų grupes, tarp krepšininkų bus daug daugiau sergančiųjų stuburo ligomis. Galbūt imtynininkų raiščių jungiamasis aparatas stipresnis, galbūt kitos priežastys tai lemia. Ir tarpslankstelinių diskų išvaržų aukštiems žmonėms dažniau pasitaiko.

– Ar šios išvaržos laikytinos stuburo trauma?

Mitas, kad chirurgai operuoja visus, kas tik papuola jiems į rankas. Aš konsultuoju žmones, turinčius stuburo problemų, tačiau operaciją skiriu tik kas aštuntam ar net dešimtam pacientui.

– Labai dažnai ne medikai, o ir kai kurie medikai, tai sieja su trauma. Tačiau trauma retai būna tarpslankstelinės disko išvaržos susiformavimo priežastimi, ypač jei prieš tai tas diskas nebūna degeneravęs, pakitęs ar kitaip nesveikas. Tarpslankstelinių diskų ligos dažnai kyla dėl nuolatinio traumavimo. Pavyzdžiui, tolimųjų reisų vairuotojai dienų dienas mažiausiai aštuonias valandas sėdi, be to, visą laiką supasi. Atsiranda mikroįtrūkimų tame žiede, kuris laiko tarpslankstelinį diską. Arba krepšininkai. Dažni šuoliukai, didelis fizinis krūvis. Nukenčia tarpslanksteliniai diskai, jie traumuojami, prilaikantis skaidulinis žiedas eižėja, nebelaiko disko medžiagos, tam tikru momentu jis plyšta ir taip susiformuoja tarpslankstelinė disko išvarža. Taigi, iš principo tai yra liga. Mes, chirurgai, trauma vadiname tokius atvejus, kai iki tol buvęs sveikas žmogus griuvo ar avarijoje susižeidė, atskilo kaulo kraštelis ir iššoko išvarža. Bet dažniausiai, ypač sportuojant, išvarža susidaro nuo lėtinio traumavimo ir didelio krūvio. Jis išsivysto palaipsniui ir tam tikru metu tarsi lašas perpildo stiklinę ir taip atsiranda išvarža.

– Apskritai ligų, problemų, susijusių su stuburu, daugėja?

– Mano darbinės karjeros pradžioje, prieš 30–40 metų, stuburo ligų buvo mažiau. Kalbant apie traumas, jų pikas buvo gal prieš 10–20 metų, kai buvo labai išaugusi avarijose žuvusių ir sužalotų žmonių statistika. Būdavo, kad per metus avarijose žūdavo apie 1 tūkst., 15 tūkst. – sužeisti. Dabar tie skaičiai linkę gerokai mažėti. Susižeidžiančiųjų nardant skaičius išlieka panašus, o ligų daugėja. Tačiau klausimas, ar jų daugėja dėl ilgėjančios gyvenimo trukmės, ar daugiau jų diagnozuojame dėl to, kad žmonės dabar tiesiog dažniau kreipiasi į gydytojus. Šiais laikais žmonės nori kokybiškesnio gyvenimo, todėl iškilusias sveikatos problemas yra linkę spręsti radikaliai.

Bronius Špakauskas. A. Aleksandravičiaus nuotr.

– Jei žmogus skundžiasi, kad dėl stuburo skausmų vos gali pajudėti, ar vienintelis būdas jam padėti yra operacija? Galbūt gali padėti kineziterapija?

– Yra keletas atvejų, kai būtinai reikia daryti operaciją. Pirmiausia – kai stuburo išvarža būna vidinė ir užspaudžia ne vieną nervą, o visą jų pluoštą. Tai pasireiškia nutirpimu tarpvietėje, kojose, pėdų nusilpimu, šlapinimosi sutrikimais. Kita būklė, kai reikia operuoti nedelsiant – kai vystosi pėdos paralyžius. Tuomet pradeda kliūti viena koja, pradeda nesilaikyti batas, šlepetė ant kojos, prasideda stiprūs skausmai, o gydymas nepadeda. Visais kitais atvejais nėra skubiai operuojama – stuburo chirurgija tuomet nėra pirmo pasirinkimo metodas. Mitas, kad chirurgai operuoja visus, kas tik papuola jiems į rankas. Aš konsultuoju žmones, turinčius stuburo problemų, tačiau operaciją skiriu tik kas aštuntam ar net dešimtam pacientui. Visiems kitiems pacientams rekomenduoju taikyti nechirurgines gydymo priemones. Taigi, operacijos taikomos labai mažam procentui žmonių, kenčiančių stuburo skausmus.

Tais atvejais, kai neoperuojama, gydymas pradedamas nuo skausmą malšinančiųjų vaistų ir įvairių mankštų, kitų kineziterapijos procedūrų, vandens procedūrų, tempimų ir taip toliau. Kineziterapijos rezultatai rodo, kad taip galima išspręsti nemažai problemų. Juk medikamentai – tik skausmo numalšinimas. Esmė yra kineziterapija ir mankštos. Masažas ne toks naudingas. Tiesa, masažas žmogui maloniau, nes jis tik guli ir jį kažkas minko. O darydamas mankštą jis pats turi dėti pastangas, tačiau mankšta duoda daugiau naudos.

– Vyresnio amžiaus žmonėms nugarą dažnai skauda dėl tarpslankstelinių diskų susidėvėjimo.

– Žmogui senstant slanksteliai ir tarpslanksteliniai diskai dėvisi, mažėja jų elastingumas, kaupiasi druskos, plečiasi slankstelio plotas, liaudiškai sakant, formuojasi ataugos. Jos siaurina stuburo kanalą, kuriame yra pagrindinis nervų pluoštas, atsiranda spaudimas į nervus ir kraujagysles. Todėl kai kurie senjorai bėgant metams eina palinkę į priekį, sustingę. Kiek paėjus, jiems reikia atsisėsti. Atsisėdus ir susirietus jiems truputį pagerėja.

– Kodėl pagerėja susirietus?

– Tada pagerėja kraujotaka, atsileidžia spaudžiami nervai. Ir senjorams, kai būna stuburo kanalo susiaurėjimas arba stenozė (o ne išvarža), sukelta ataugų arba druskų sankaupų, gali būti skiriama stuburo operacija. Tuomet atliekamos stuburo kanalo išplatinimo operacijos, neretai – ir stuburo sutvirtinimas specialiomis kabėmis, sraigtais arba implantais. Taip pat daromos operacijos dėl kaulų retėjimo sukeltų stuburkaulių lūžimų, kai specialus kaulų cementas polimeras švirkščiamas į pažeistą stuburkaulį, tokiu būdu jį sutvirtindamas. Tokios operacijos neretai atliekamos ir perkopusiems devintą dešimtį.

Vyresniems žmonėms skausmai stuburo srityje dažnai gali atsirasti ir dėl onkologinių ligų. Todėl, jei vyresniam žmogui atsiranda skausmų nugaroje, pakinta eisena, laikysena – pirmiausia jis tirtinas dėl onkologinės ligos.

– Kaip dažnai pasitaiko navikai stubure?

– Tai nėra labai dažnas dalykas, galvos smegenų navikų pasitaiko dešimt kartų daugiau nei stuburo. Stuburui  būdingesni metastatiniai navikai.

– Pašalinti stuburo navikus tikriausiai labai sudėtinga?

– Pašalinti navikus, kurie yra ne stuburkauliuose, bet nugaros smegenyse, augantys infiltratyviai, suardantys nugaros smegenyse praeinančius nervinius traktus, yra ypač sudėtinga. Radikaliai tokius navikus pašalinti neretai neįmanoma,tad ir gydymo rezultatai ne visada būna geri. Dėl to po tokių operacijų gali išlikti tam tikrų neurologinių defektų: kojų silpnumas, nutirpimas, eisenos sutrikimas. O stuburo kaulinius navikus gydyti yra kiek lengviau, žinoma, jei tai nėra išplitusi onkologinė liga.

– Turbūt dar nuo sovietmečio gajus įsitikinimas, kad stuburo operacija – labai pavojinga, po jos žmogus gali ne tik daugiau nebevaikščioti, bet ir nebepasikelti iš lovos. Kiek tokiame pasakyme tiesos?

– Tiesos beveik nėra, išskyrus tai, kad tos operacijos iš tiesų sudėtingos. Per tą laiką, kuris mus skiria nuo sovietmečio, labai patobulėjo chirurginė technika, išaugo chirurgų kvalifikacija ir kompetencija, atsirado įvairių stuburo sutvirtinimo priemonių, naudojamų per operacijas. Visa tai pagerina operacijų rezultatus. Be to, dabar naudojame chirurginius mikroskopus, leidžiančius geriau matyti, efektyviau susidoroti su kraujavimu, subtiliau atlikti operacijas ir išvengti įvairių pažeidimų. Patobulėjo ir narkozei naudojami medikamentai, pagerėjo pabudinimas iš narkozės, pooperacinė priežiūra ir slauga. Todėl dabar gydome sudėtingesnes ligas, atliekame sudėtingesnes operacijas ir gauname geresnius rezultatus. Prieš keletą dešimtmečių atsirado kompiuterinė tomografija, branduolinio magnetinio rezonanso tomografija, pasikeitė intraoperacinė diagnostika, mikroskopai per operacijas. Apie 1980 m. po stuburo operacijos reikėdavo 3–4 savaites praleisti lovoje ir tik paskui, esant geram rezultatui, buvo galima keltis iš lovos, stotis. O dabar po daugelio stuburo operacijų jau kitą dieną leidžiame pradėti vaikščioti, vėliau laukia ir aktyvi reabilitacija.

– Žmonėms turbūt labiau įsimena nesėkmės atvejai...

– Žinoma, tam tikras procentas neišvengiamų dalykų būna ir šiais laikais. Būna nenumatyti atvejai dėl susiklosčiusių aplinkybių, dėl žmogaus anatomijos ypatumų, dėl jo reakcijos, dėl chirurgo veiksmų – dėl visko. Tiesa, kartais žmonės kalba: štai, Petrą tai gerai išoperavo – jis vėl bėgioja, o Joną negerai – jis liko ant patalo. Tačiau žmonės nežino, kokia buvo tikroji situacija: gal Jonas ant patalo liko dėl onkologinės ligos, kuri buvo tiek progresavusi, kad padėti operuojant  nebebuvo galima, o Petro gal paprastesnis atvejis buvo.

Dažnai pablogėjimas po operacijos būna sietinas ne su tuo, kad chirurgas kažką blogai padarė, bet su ligos progresavimu. Kartais tik operacijos metu pamatai, kad, pavyzdžiui, navikas taip viską peraugęs, kad jį pajudinus grėsmė gyvybei, ne tik sveikatai atsiranda.

– Dėl COVID-19 grėsmės šiuo metu teikiamos dar ne visos paslaugos. Ar žmogui, kenčiančiam stuburo skausmus, jos teikiamos?

– Negaliu pasakyti apie tai, kaip dabar dirba valstybinės gydymo įstaigos. Šiuo metu dirbu, konsultuoju ir operuoju privačioje klinikoje "Agatas". Mūsų klinika darbą atnaujino, kai tik buvo leista tai padaryti, ir  šiuo metu teikiame visas paslaugas, žinoma, griežtai laikydamiesi galiojančių teisės aktų, maksimaliai užtikrindami pacientų bei personalo saugumą. Pacientus konsultuoju ir "Pagrindiniame Ortopedijos Servise".

– Kokia yra seka: į ką pirmiausia turi kreiptis žmogus, jei jam nuolatos skauda stuburą?

– Pirmiausia žmogus turėtų kreiptis į savo šeimos gydytoją, kuris turėtų išrašyti siuntimą pas neurologą. Šis gydytojas specialistas gali paskirti magnetinio rezonanso tyrimą. Ir su šio tyrimo atsakymais, jei taikomas gydymas neduoda efekto, reikia kreiptis į neurochirurgą. Geriausiai – į tą, kurio specializacija – stuburo ligų gydymas, ir su juo aptarti operacijos tikslingumą. Visada geriau papildomai pasitarti ir priimti sprendimą dėl taikomo gydymo efektyvumo.

– Jūsų patarimai, kaip išsaugoti stuburą sveiką?

– Stuburui kenkia statinės padėtys, tai yra ilgalaikis sėdėjimas prie kompiuterio sulinkus vienoje pozoje, tolimos kelionės automobiliu, kai vyksta lėtinis stuburo traumavimas, sunkių daiktų kėlimas nepasiruošus – atitinkamai neištempus stuburo. Taisyklingai kelti svorį galime pasimokyti iš nėščiųjų: jos atsitupia tiesia nugara ir tada kelia. Svorį reikia kelti padarius apšilimą, pasportavus, galbūt ir apsijuosus platų diržą, panašų į naudojamą svarsčių kilnotojų.

Taigi, naudinga mankšta – ne sportas, o fizinė kultūra. Patarčiau kasdien mankštintis, kad būtų stiprūs nugaros raumenys, sėdėti taisyklingai, o ne sukumpus. Yra visas kompleksas nugaros raumenis stiprinančių pratimų. Stuburo lankstumą pagerina ir plaukimas, ir greitasis ėjimas, šiaurietiškasis ėjimas. Kadangi daugelio gyvenimo būdas toks, kad daug sėdime prie kompiuterio, ilgai važiuojame – būtinos pertraukėlės, per kurias reikia pasirąžyti, pasitampyti, pasisukioti, pasilankstyti.

Be to, reikėtų atkreipti dėmesį ir į genetiką. Jei šeimoje, giminėje daug kas skundžiasi stuburo ligomis, profilaktiškai reikia daugiau mankštintis. Antsvoris stuburui taip pat negerai.

Optimizmas, pozityvus požiūris į aplinką taip pat svarbūs. Svarbu galvoti, kas man šiandien yra geriau, o ne apie tai, ką man šiandien greičiausiai skaudės? Jei žmogus ateina ir klausia, ar jam priklausys neįgalumo grupė po operacijos su viltimi, kad priklausys, aš nežinau, kaip tokį žmogų pagydyti. Toks žmogus iš anksto viliasi, kad po operacijos visą likusį gyvenimą gaus pašalpą ir jam nereikės dirbti. O kitas žmogus dega noru po operacijos grįžti į įprastą gyvenimą, veiklą. Jis ir sveiksta greičiau. Pasakysiu seną posakį: kai pacientas kartu su gydytoju eina prieš ligą, laimėti daug lengviau, o jei tik gydytojas prieš ligą, o pacientas – kartu su ja, tai laimėti šią kovą tampa itin sudėtinga. Gerai gydyti sportininkus, nes jie – valingi, drausmingi, kantrūs. Jei jiems pasakai, kad mankštą reikia daryti aštuonis kartus per dieną, tai jie tiek kartų ir darys. Taigi, labai daug priklauso nuo žmogus nusiteikimo, motyvacijos.

Apibendrindamas galiu pasakyti, kad norint išsaugoti stuburą sveiką, labai svarbu sveikas gyvenimo būdas, būtina mankštintis, vengti antsvorio, judėti, reikia būti fiziškai aktyviam.