Nerimo signalai

Prieš kelerius metus Marijampolėje mažametes gąsdinęs, prie jų priekabiavęs vyras sugrįžo iš teismo sprendimu skirto stacionarinio stebėjimo Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Nors už jį laidavo tėvai – prižiūrės sūnų, stebės, kad vartotų jam gydytojų paskirtus vaistus, tiksliai pasakyti, kaip yra šiandien, ko gero, negali niekas.

Aišku viena, 50-metį perkopęs, ekspertų vertinimu, dar prieš metus buvęs pavojingas visuomenei asmuo, sergantis rezidualinė šizofrenija, – vėl laisvėje ir ieško draugysčių, artumos.

„Šiuo metu vėl gavome mums nerimą keliančios informacijos apie šį žmogų – jį mato keliuose aplinkiniuose nuo gyvenamosios vietos miestuose stoviniuojantį stotelėse, prie mokyklų, buvo nuvytas nuo sanatorijos langų. Iš šios informacijos suprantame, kad minimas asmuo gyvena neprižiūrimas, galbūt nevartoja jo elgesį koreguojančių vaistų. Su nerimu galvojame, kad negi vėl kartosis mergaičių persekiojimo istorijos?“ – naujausiomis žiniomis dalijosi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė.

2024 m. šis vyras stojo prieš teismą už tai, kad per kelias dienas užpuolė ir glamonėjo tris tarpusavyje nepažįstamas mergaites. Per ikiteisminį tyrimą duoti mergaičių parodymai buvo beveik identiški. Visos trys skirtingo amžiaus mažametės pasakojo ėjusios iš mokyklos namo. Laiptinėje jas puolė vyras. Tvirtai apkabinęs iš nugaros per drabužius lietė krūtinę, jo ranka leidosi ir žemyn – trys panašaus amžiaus mergaitės, trys tos pačios baimės istorijos.

Po šių išpuolių visų trijų mergaičių elgesys pakito. Tėvai ir artimieji pastebėjo, kad jos tapo tylesnės, baikštesnės, jų akys kupinos nerimo. Paprasti dalykai, kaip ėjimas į mokyklą ar žaidimai lauke, virto kasdieniu išbandymu. Viena mergaitė ėmė skųstis galvos skausmais, kita atsisakė viena eiti į mokyklą, trečiai teko kreiptis į psichologus. Specialistai įvertino jos būseną kaip stresinę – tai nebylus pagalbos šauksmas, kurį sukėlė vieno žmogaus smurtas.

Teismo nutartyje išdėstyti faktai sunkiai perteikia tai, ką šios mergaitės išgyveno, – tylą, gilų skausmą, kurio negalima išmatuoti žodžiais ar teisiniais terminais. Kasdienis kelias namo, kuris turėjo būti ramus ir pažįstamas, virto nuolatine baime, žvilgčiojimu per petį, klausimais: „Ar jis stebi?“, „Kas būtų, jei šįkart nespėčiau pabėgti?“

Pavojus pasveiko?

Ikiteisminio tyrimo metu visos trys mergaitės pateikė nuoseklių, vienas kitą papildančių parodymų. Jų pasakojimai nepaliko abejonių – jie buvo vientisi, logiški, pagrįsti faktais. Jų liudijimus sustiprino ir kiti byloje surinkti įrodymai. Tai buvo ne tik žodžiai – tai buvo liudijimas apie realų, skaudų išgyvenimą.

Tačiau teismo sprendimą lėmė ne parodymai ar jų trūkumas, o teismo medicinos ekspertų išvados. Kaltinamasis, pasak specialistų, nusikaltimo metu sirgo psichikos liga – paprastąja šizofrenija. Ekspertų aiškinimu, dėl šios būklės jis nesuprato savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti. Verdiktas – kaltinamasis nepakaltinamas ir pavojingas visuomenei.

Teismo sprendimu mažamečių tvirkinimu kaltintam psichikos liga sergančiam asmeniui taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis. Tačiau jau šį sausį visuomenei pavojingas nepakaltinamas vyras išleistas iš stacionaro. Į Panevėžio teismą kreipėsi Rokiškio psichiatrijos ligoninė, kad priverčiamoji medicinos priemonė būtų pakeista į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Nurodoma, kad jo psichikos būklė leidžia jam gydytis ambulatoriškai. Be to, jo tėvai sutinka prižiūrėti sūnų. Tačiau byloje dėl mažamečių tvirkinimo tėvų pasakojimai apie sūnų  prasilenkia su Rokiškio psichiatrijos ligoninei duotu pažadu.

Nereikia jo demonizuoti, bet negalime užsimerkti ir negirdėti  apie jo polinkį.

Tvirkinimo byloje išvadas palaikiusi ekspertė pabrėžė: kaltinamasis gyvena vienas, todėl nėra jokių objektyvių duomenų, kad jis reguliariai vartoja vaistus, juolab jis pats neslėpė, kad yra nusiteikęs prieš vaistų vartojimą, aiškino negeriantis vaistų, nes juose yra alkoholio.

Atskirai nuo 50-mečio kaltinamojo gyvenantys tėvai negalėjo tiksliai pasakyti, kada sūnus lankėsi pas gydytojus. Tėvas sakė, kad kadaise norėjo sutvarkyti sūnui nedarbingumą, tačiau jis atsisakė gultis į ligoninę, todėl taip ir liko be jokių tyrimų ir jokia ligos diagnozė nebuvo nustatyta.

Psichikos liga sergantis vyras gyvena vienas tėvų sodo namelyje. Tėvai prisipažino, kad jiems sunku gyventi po vienu stogu su sūnumi, nes jis mėgsta naktimis vaikščioti, o tėvai naktį nori pailsėti. Dėl savo būklės sūnus niekur negali dirbti, todėl yra visapusiškai priklausomas nuo tėvų, mama sodo namelyje gyvenantį sūnų lanko kasdien.

Neslepia norų

50-metį perkopusio kaltinamojo tėvai pasakojo, kad jis nuo mažens skyrėsi nuo kitų vaikų, turėjo sveikatos problemų, mokėsi labai gerai, ypač sekėsi matematika, tačiau nuo mažumės buvo keistas, niekur nepritapdavo. Tėvai vežiojo pas įvairius gydytojus. Kaltinamajam vaikystėje buvo diagnozuotas autizmas. Tačiau jokios kalbos apie šizofreniją nebuvo.

Ekspertizėje nurodoma, kad vyras nebuvo gydytojų detaliai ištirtas dėl jo ligos, nes niekada nebuvo gydęsis stacionare. Be to, kaltinamojo artimieji paaiškino, kad jis nesutikdavo gydytis, todėl tiksli ligos diagnozė niekada nebuvo nustatyta.

Po dramatiškų įvykių psichikos liga sergančio vyro diagnozė patikslinta – rezidualinė šizofrenija. 1989 m. vyrui buvo nustatyta psichopatija. Buvo tirtas dėl tinkamumo karinei tarnybai. Psichiatrinės ekspertizės išvadose nurodoma, kad vyras Psichikos sveikatos centre lankosi nuo 2001 m.

Nurodoma, kad 2004 m. galimas nepatikslintas asmenybės sutrikimas, 2013 m. – šizoidinio tipo asmenybės sutrikimas, o  2023 m. – paprastoji šizofrenija.

„Dabartinės psichikos ypatumai rodo, kad asmuo seniai serga lėtiniu psichikos sutrikimu. Nustatytas psichikos sutrikimas yra lėtinio progresuojančio pobūdžio. 2024 m. pradžioje atliko tvirkinamuosius veiksmus. Tai pripažinta ir atlikus psichiatrinę ekspertizę“, – rašo ekspertai.

„Mokausi bendrauti, nes man trūksta bendravimo įgūdžių“, – savo elgesį aiškino pacientas ir prisipažino, kad domėjosi pornografija, nes tai susiję su santuoka, apie lytinius santykius pasakojo nenoriai, sakė turėjęs draugių, lytinių santykių, tik niekada to nepatyrė „iki pabaigos“.

Tęsdamas pokalbį apie nusikaltimą – mergaičių užpuolimus, jis sakė, kad norėtų apsikabinti per krūtinę suaugusią moterį, tačiau jos pabėga, o „mažos mergaitės nepabėga, man tenka bėgti“.

„Bandau susituokti, todėl dažnai taip darau, – savo elgesį motyvavo jis. – Ką aš galiu pakeisti? Gailiuosi, bet neišgyvenu.“

Laukti naujų išpuolių?

Nerimą keliančiomis žiniomis pasidalijusi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė neabejojo, kad pagalba asmenims, sergantiems įvairiomis psichikos ligomis, yra labai komplikuotas klausimas. Pasak K. Mišinienės, tikrai neužtenka jų laikyti uždarytų ligoninėse kuo ilgiau, kaip reikalauja dalis visuomenės. Ligoninės yra gydymo įstaigos, o ne sulaikymo ar įkalinimo rūsiai.

„Tačiau situaciją smarkiai apsunkina paties asmens nekritiškas požiūris į savo būseną, jo kategoriškas nusistatymas prieš vaistus. Negeria vaistų – vėl drumsčiasi protas, grįžta kliedesiai, kartojasi pavojingas elgesys. Man regis, mūsų šalyje yra labai silpna ambulatorinės psichiatrinės pagalbos tarnyba, kuri būtų atsakinga už nuolatinį, kvalifikuotą darbą su žmogumi po gydymo stacionare. Užimtumo organizavimas, nuolatinis švietimas apie vaistų vartojimą, būsenos matymas ir reagavimas – galbūt tada klejojantys asmenys ne vaikus gaudytų, kad „kurtų su jais šeimą“, o nors kažkiek būtų stebimi specialistų, kurie padėtų jiems saugiais būdais socializuotis?“ – teigė KOPŽI centro vadovė.

K. Mišinienė įsitikinusi, kad mergaičių tvirkinimo istorija patvirtina, kad šio žmogaus – neprižiūrimo ir palikto likimo valiai, pavojingumas vaikams yra akivaizdus.

„Nereikia jo demonizuoti, bet negalime užsimerkti ir negirdėti  apie jo polinkį grįžti į tas pačias vietas, kartoti tą patį trikdantį elgesį. Niekas neprisiima atsakomybės – nei vyro nusenę tėvai, nei kažkur dingusi, o gal iš viso mieste neegzistuojanti ambulatorinė tarnyba. Belieka laukti naujų užpuolimų?“ – situacijos absurdiškumu stebėjosi K. Mišinienė.

Emocijos: K. Mišinienės teigimu, didelė kančia matyti taip traumuotus savo vaikus, kurie iki šiol neatsigauna, yra persekiojami košmarų, baimės grįžti namo vieniems. A. Aleksandravičiaus nuotr.

KOPŽI centro vadovė pabrėžė, kokia didelė kančia matyti taip traumuotus savo vaikus, kurie iki šiol neatsigauna, yra persekiojami košmarų, baimės grįžti namo vieniems. K. Mišinienė imasi už galvos bandydama įsivaizduoti, ką reikėjo išgyventi, kai užpuolikas vaiką vijosi iki namų, laiptinėje atliko tvirkinamojo pobūdžio veiksmus, o apklausiamas pareigūnų išsakė savo įkyrias mintis apie „meilę, šeimą, draugystę“. Kad ir kokios gražios būtų jo intencijos, tačiau toks jo elgesys pavojingas, gąsdinantis, žalojantis vaikus.

„Šiandien daug kalbame apie asmenų su negalia teises, apie dažnai netinkamą poziciją jų atžvilgiu, prastas gydymo, reabilitacijos sąlygas, tačiau turime kalbėti ir apie tai, kad vaikai (šiuo atveju) taip pat turi teisę būti neužpulti, netvirkinti, netapti maniakinių idėjų aukomis. Privalome apsaugoti vaikus, nes žinome, kad konkretus asmuo siekia seksualinio intymumo su jais, – K. Mišinienė ragina į problemą žvelgti ne formaliai. –  Tikriausiai ir idealiomis priežiūros sąlygomis turėtume daug prieštaravimų, ginčų dėl teisių ir pareigų psichiatrijoje, tačiau pažiūrėkite, ką turime, kai tarnybos veikia formaliai ir nebendradarbiauja dėl vaikų saugumo.“

Individuali priežiūra

Apie tai, kad kai kurie psichikos ligoniai savo ligų nepripažįsta ir gydymosi atsisako, o tuomet ir jų artimieji niekuo negali jiems padėti, nes įstatymai yra ligonių pusėje ir „Kauno diena“, ir kiti šalies leidiniai jau rašė ne kartą.

Priverstinę psichikos ligomis sergančių žmonių hospitalizaciją aiškiai apibrėžia įstatymas. Kai jų būklė atitinka dvi pagrindines sąlygas: žmogus turi būti blogos psichikos būklės (t. y. jis nebūtinai turi sirgti sunkia liga, kartais ir tuos, kuriems liga nediagnozuota, gali tekti hospitalizuoti, pavyzdžiui, dėl savižudybės grėsmės) ir kelti pavojų sau, aplinkiniams ar svetimam turtui.

Trumpiau, jei kyla savižudybės arba žmogžudystės grėsmė, asmuo hospitalizuojamas be jo sutikimo. Jei šių sąlygų nėra, žmogaus būklė gali būti prasta, jis gali kalbėtis su dievais ir nesuvokti realybės, bet nieko blogo kitiems nedaryti, jo hospitalizuoti prieš jo valią negalima.

Buvęs Seimo narys, psichiatras Linas Slušnys sutinka, kad ambulatorinė psichikos ligonių priežiūra, ypač tų, kurie pripažinti pavojingais už jau padarytą nusikalstamą veiką, jiems skirtų vaistų gėrimo kontrolė kelia didžiulį susirūpinimą: „Tokie atvejai sudėtingi ir sunkūs, bet pavieniai. Su jais reikia dirbti individualiai, o tą individualumą pasiekti sunkiausia. Jei rajone yra toks atvejis, jam ir turi būti skirtas žmogus. Šio darbo primesti jau turintiems savo darbus socialiniams darbuotojams irgi negali, turi būti darbą su konkrečiu žmogumi dirbantis specialistas.“

Anot psichiatro, tokiais atvejais reikėtų skaičiuoti, ne kiek žmogus kaip darbuotojas kainuoja, o kiek bendruomenei sukuriama saugumo: „Jei bendruomenė žinotų, kad tuo žmogumi yra rūpinamasi, jis stebimas, kontroliuojamas vaistų vartojimas, net žinodama kai kuriuos dalykus apie tą žmogų galėtų jaustis rami ir nesijaudinti.“

Klausimas, kas brangiau, ar piliečio, kuris kuria tam tikrą vertę valstybei, visuomenei, saugumas ir sąlygos toliau būti naudingam savo šaliai, ar specialistas, kuris prižiūrėtų psichikos liga sergantį žmogų, užtikrindamas visuomenės, ypač vaikų, gerovę. L. Slušnys nuima rožinius akinius: „Dažniausiai visuomenė dar nelaimi tos kovos, kad ji būtų svarbi.“

Deklaruojame žmogiškumą?

Problemų dėl žmonių, sergančių psichikos ligomis, turi ne tik Lietuva. Ši problema egzistuoja visoje Europoje, tačiau psichiatras L. Slušnys sako, kad kitur ji sprendžiama būtent individualizuojant paciento priežiūrą.

„Prie sunkių psichozių, sunkių šizofrenijos sutrikimų, net ir esant kai kurių sunkių depresijos formų, reikia kontroliuoti vaistų vartojimą. Jei to nėra, jei žmogus nevartoja vaistų, jis gana greitai atkrinta ir atsiduria ligoninėje stacionare. Ten jis gauna tikrai gerą pagalbą, moderniausius vaistus, tačiau po 2–3 mėnesių vis tiek išeina. Jei jis nustoja gerti vaistus, jo būklė ir vėl blogėja. Kartais ji tampa tokia bloga, kad sunku patikėti, jog jis gavo gydymą“, – pastebi L. Slušnys.

Psichiatras sako, kad didelė problema priversti suaugusius sunkiai sergančius pacientus vartoti vaistus, jei jie to nenori: „Europoje yra tarnybų, kurių specialistai važiuoja į namus ir žiūri, kad vaistai būtų išgerti. Pacientai gudrauja, tad reikia palaukti, reikia įsitikinti, kad pacientas tikrai tuos vaistus prarijo. Čia ne taip paprasta. Jie moka parodyti, kad išgėrė, o paaiškėja, kad ne.“

Daugelis psichotropinių vaistų nebūtinai turi visiškai nekaltą poveikį. L. Slušnys tęsia, kad skirdami vaistus psichiatrai nori pagerinti nuotaiką, miegą, tačiau vaistai turi šalutinį poveikį. Pavyzdžiui, vaistas gali mažinti seksualinį potraukį, kartais net visiškai atsisakoma lytinių santykių. Žmogus jaučia diskomfortą arba priekaištų iš kitos pusės. Kitiems pacientams ima augti svoris, dar kitus kartais pykina, atsiranda kitų nemalonių pojūčių.

Visi psichotropiniai vaistai ką nors truputį veikia ir be to, ką gydytojai gydo. Būtent dėl šalutinio poveikio neretai pacientai meta gerti vaistus. Besigydantį ambulatoriškai kontroliuoti sunku, o stacionare žmogaus neįkalinsi.

„Ši dilema yra visiems – viena vertus, deklaruojame, kad turime mažinti stacionaro paslaugų teikimą psichikos sveikatos srityje ir siekti, kad tos paslaugos būtų suteiktos ambulatoriškai, – pastebi psichiatras. – Vaikais, paaugliais pasirūpina suaugusieji, kontroliuoja, kaip geriami vaistai. Suaugę pacientai po stacionaro dažniausiai eina į psichikos sveikatos centrus, kur juos teoriškai turėtų prižiūrėti psichikos sveikatos darbuotojai – psichiatrai, psichologai ir kt. Tačiau psichikos sveikatos centrai neturi resursų, kad jie galėtų sugirdyti žmogui vaistus ir prižiūrėti, kaip jis juos vartoja.“

Prognozė: psichiatras L. Slušnys pastebi: jei pacientas nustoja gerti vaistus, jo būklė vėl blogėja. Interneto nuotr.

Pasitikėjimas svyruoja

Vis dėlto grįžkime į pradžią. Teismo sprendimas dėl mažamečių tvirkintojo, nors ir pagrįstas medicinos išvadomis, paliko neatsakytų klausimų ir gilių emocinių traumų. Aukos ir jų šeimos išgirdo: „Jis nebaudžiamas.“ Tačiau ar jos dėl to kentėjo mažiau? Ar išgąstis tapo mažiau tikras? Ar mergaitės kasdien jaučiasi saugesnės, žinodamos, kad žmogus, kuris jas užpuolė, nebuvo nubaustas įprasta bausme ir yra laisvas?

Ekspertai aiškiai konstatavo: šis asmuo pavojingas visuomenei. Jis negydo savo ligos, iki įvykdė nusikaltimą niekada nesigydė stacionare, jam nebuvo nustatyta tiksli ligos diagnozė, nes nesutiko būti ištirtas. Tik po šių baisių įvykių paaiškėjo, koks gilus jo sutrikimas. Jei ne šios trys mergaitės, kiek laiko dar būtų likęs nepastebėtas?

Teismas paskyrė priverstinį gydymą. Tačiau net ir toks sprendimas nesugrąžina vaikystės, kuri buvo sužeista. Mergaitėms nepasiūlytas ramybės jausmas, kad jų skriaudėjas buvo nubaustas ar bent suprato, ką padarė. Vietoj to jos susidūrė su sudėtinga teisine realybe: skriaudikas nebaustas, nes jis nesuprato savo poelgio.

Visa ši istorija – tai ne tik bylos numeris ar teismo nutartis. Tai priminimas, kad mūsų teisinė ir sveikatos sistema nespėja, – yra žmonių, gyvenančių tarp mūsų, sergančių psichikos ligomis, tačiau jie niekam nerūpi tol, kol nenutinka kas nors tragiško. Nėra mechanizmo, kuris laiku identifikuotų pavojų. Kol neužkliūni, gali būti ir negydomas, o kai jau padarai nepataisomą žalą – nepakaltinamas.

Ši byla palieka visus su nejaukia tylos akimirka – teisingumas lyg ir įvykdytas, bet pasitikėjimas sistema susvyravęs. Vaikai – pažeidžiamiausi mūsų visuomenės nariai – traumuoti, o kaltasis – ligonis.