Inkstų vėžys: judresni žmonės rečiau suserga, greičiau pasveiksta

Simptomai – ne iš karto

Lietuviai inkstų vėžiu serga dažniau nei kitų Europos valstybių gyventojai. Vien 2020 m. inkstų vėžiu susirgo 814 šalies žmonių.

Žmonių, sergančių šia liga, daugėja ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Vakarų šalyse. Aiškaus mokslininkų atsakymo, kodėl susergama inkstų vėžiu, dar nėra. Tačiau manoma, kad šią ligą sukelia vakarietiškas gyvenimo būdas – dažniau serga rūkantys, mažai judantys ar didelį antsvorį turintys žmonės, vyrai serga du kartus dažniau nei moterys. Mokslas įrodė, kad riziką susirgti šia liga kelia ir fizinio aktyvumo stygius.

Pasak Lietuvos nacionalinio vėžio instituto laikinojo direktoriaus pavaduotojo dr. Mariaus Kinčiaus, I–II stadijos inkstų vėžys nustatomas didžiajai daliai pacientų, nes pagerėjo diagnostika, tačiau kas penktam – IV stadijos. Tai išplitusi liga, ją galima kontroliuoti, tačiau išgydyti – ne.

Ankstyvos stadijos inkstų vėžys simptomų neturi, todėl šios stadijos liga dažniausiai nustatoma atliekant ultragarso tyrimus dėl kitų ligų. Atsiradę simptomai: skausmas, pasikartojančios inkstų infekcijos, kraujas šlapime ir pan. – rodo gana didelį auglį.

„Ultragarso tyrimu galime pamatyti gana mažą židinuką, – sako Santaros klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro chemoterapeutė Skaistė Tulytė. – Turint omenyje, kad dažniau serga vyresnio amžiaus žmonės, jiems būtų galima dažniau atlikti šį tyrimą. Bent kartą per penkerius metus.“

M. Kinčius pabrėžia, kad inkstų vėžiu serga palyginti nedaug žmonių, todėl visus tikrinti profilaktiškai nerealu.

Slepiasi: pasak M. Kinčiaus, ankstyvos stadijos inkstų vėžys dažnai atsitiktinai nustatomas atliekant vidaus organų echoskopiją. / L. Masio nuotr.

„Visuomet sakau, kad penkiasdešimtmečio sulaukusiems žmonėms geriausia gimtadienio dovana – siuntimas pas šeimos gydytoją pasitikrinti sveikatos. Atlikus vidaus organų echoskopiją galima anksti aptikti ne tik inkstų vėžį, bet ir kitų ligų“, – pataria gydytojas.

Nuotaika taip pat svarbi

Jei nustatomas pirmos stadijos vėžys, tikėtina, kad beveik 90–95 proc. pacientų liga po gydymo neatsinaujins per 5 metus. Tačiau ir tuomet, kai nustatoma progresavusi liga, tai ne mirties nuosprendis. Atsiranda vis naujų gydymo galimybių. Esant I–III stadijos inkstų vėžiui, ligonis operuojamas. Didžioji dalis – laparaskopiškai – pro mažą skylutę, dėl to žmogus jau po poros savaičių grįžta į įprastą gyvenimą. Tokio gydymo paprastai užtenka. Sisteminis gydymas vaistais taikomas tik ligoniams, kuriems liga išplitusi.

M. Kinčiaus teigimu, Lietuvoje yra 10 urologinių stacionarų, beveik kiekviename rajone urologai dirba ir ambulatorinėse grandyse ir visi turi licenciją dirbti šį darbą. Tad pacientams nereikėtų ilgai laukti eilėje pas garsius gydytojus, kad patvirtintų ligą ir nusiųstų į gydymo centrus. „Manau, kad per mėnesį pas urologą gali patekti visi ligoniai“, – sako specialistas.

Atrodo, tarsi kažkas jiems būtų pagalvę padėjęs – ir vaistai geriau veikia, ir geriau jaučiasi, ir šalutinių poveikių mažiau.

Fiziškai aktyvesni žmonės rečiau serga inkstų vėžiu, o Santaros klinikų gydytojas dr. Albertas Čekauskas priduria: „Tikrai žinome, kad fizinis aktyvumas padeda ir geriau gyventi sergant vėžiu. Labai skatinčiau būti aktyvius, stengtis gyventi kokybišką ir, kiek įmanoma, malonesnį gyvenimą.“

S. Tulytė pabrėžia: nors mokslinių tyrimų, įrodančių, kad sveikti padeda gera nuotaika, nėra, gydytojai mano, kad paciento nusiteikimas labai svarbus.

„Mes, gydytojai, kurie kasdien susitinkame su pacientais, jaučiame, kad yra geresnės nuotaikos žmonių, kurie turi tvirtą šeimą, kuriuos palaiko artimieji. Atrodo, tarsi kažkas jiems būtų pagalvę padėjęs – ir vaistai geriau veikia, ir geriau jaučiasi, ir šalutinių poveikių mažiau“, – sako chemoterapeutė S. Tulytė.

Gydytoja tikina, kad ligoniams labai svarbu nesijausti vienišiems. Jei ligonis neturi artimųjų, jam gali padėti socialiniai tinklai. Ten kuriasi grupės pagal interesus ir galima surasti žmonių pasikalbėti, užduoti klausimų, kurių jie nedrįsta paklausti gydytojo. Žinoma, labai svarbios pacientų organizacijos, ypač kai žmonės serga ilgai – susibūrę gali bendrauti, atsiranda ryšių, užsimezga draugysčių.

„Gydytojas gali paskatinti pacientą kreiptis į tokias grupes, pasakyti, kad jis ne vienas“, – teigia S. Tulytė.

Freepik.com nuotr. 

Nelikti vieniems

Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos POLA vadovė Neringa Čiakienė sako, kad visuomeninės organizacijos iš tiesų gali daug padėti vėžiu sergantiems žmonėms.

„Kai žmogus išgirsta vėžio diagnozę, žinia jį supurto. Jis supranta, kad tai gali būti pabaigos pradžia, todėl ieško informacijos apie gydymą ir sėkmės istorijų“, – sako ji.

Vis dėlto to neužtenka – žmonės supranta, kad specialistų pagalba yra naudinga ir gali pagelbėti, bet patys retai kada kreipiasi į psichologą. Kita vertus, dažnai reikia informacijos apie pagrindinius poreikius, reikia būti užtikrintam, kad nepraras pajamų, kad gaus išmokas, kad galės gydytis tiek, kiek reikia, reikia patarimų, kaip kalbėti su šeima ir artimaisiais, sužinoti, ar ataugs plaukai, ir pan.

„Kai žmogus išsprendžia esminius poreikius, žino atsakymus, pagerėja ir jo emocinė būsena, nes jis pats žino, kaip tvarkytis“, – sako N. Čiakienė.

POLA teikia ir teisinę pagalbą, mat ligoniams sunku susigaudyti painioje socialinės-finansinės pagalbos sistemoje.

„Lietuvoje yra daug teisės aktuose įtvirtintų ligoniui palankių dalykų, bet žmonės to nežino. Teisės aktai greitai keičiasi, be to, jie pritaikyti vykdytojui, o ne naudotojui. Netinkama ir jų kalba. Todėl pacientui ši informacija sunkiai prieinama“, – aiškina vadovė ir priduria, kad informacija, kurią pateikia gydymosi kelią jau nuėjęs pacientas, būna paveikesnė.

N. Čiakienė sako, kad nerimą kelia tai, jog žmonės dažnai pasirenka ligos keliu eiti vieni – nesako nei artimiesiems, nei bendradarbiams.

„Šiemet darėme pacientų apklausą ir paaiškėjo, kad tik 16 proc. žmonių gydytis padeda artimieji, o ateityje į artimuosius ketina kreiptis tik 8 proc. ligonių. Labai norisi, kad visi imtų plačiai kalbėti, kaip svarbu ligos gydymo kelyje nelikti vieniems, – ragina N. Čiakienė. – Susirgus žmogui linkime: „Sveik.“ Šiame gražiame lietuviškame žodyje telpa net keli paraginimai: S+VEIK, VEIK, EIK. Kad sklandžiau sveiktume, aktyviai veikime. Taigi, kad ir kaip nenorime išgirsti vėžio diagnozės ir niekam jos nelinkime, tačiau, jei vis dėlto tenka pradėti iššūkių kupiną kelionę ligos įveikimo link, nepamirškime, kad turime gyvenimą ir gyvenkime. Nelikime vieni, burkimės į bendruomenę, palaikykime gerą emocinę sveikatą būdami fiziškai aktyvūs.“

Pasaulinė inkstų vėžio diena šiemet paminėta su šūkiu „Pakalbėkime apie ligonių gyvenimo kokybę ir bendravimą su šeima ir kitais pacientais“. Jos dalyviai Vilniaus Bernardinų sode žaidė petankę, kroketą, smiginį, stebėjo muilo burbulų pūtimą.

Freepik.com nuotr.