Atrodo, kad nuoširdūs pokalbiai, dėmesys ir švelnumas daugelyje šeimų pasibaigia vos tik vaikams peržengus mokyklos slenkstį. Savo atžalų akyse tėvai tuomet virsta bausmes skiriančiais robotais. Laikui bėgant abipusių nuoskaudų, nesusikalbėjimų ir nesusipratimų tik daugėja. Viso to rezultatai skaudūs ir nepataisomi. Kaip galima ne tik klausyti, bet ir girdėti savo atžalą?

Neretai vaikų klausimus ir išsakomas mintis palydi suaugusiųjų replikos: „tai, ką tu galvoji – kvailystės!“, „Nėra reikalo jaudintis“, „Nedaryk iš musės dramblio“. Tačiau, pasak psichologų, bendraujant su savo atžala, negalima rodyti ir gailesčio. Vaikai tai jaučia. Gailestingumas juos verčia jaustis nelaimingais. Iš to sekantys tėvų klausimai sulaukia vieno atsakymo: „Pamiršk. Tai nesvarbu“. Specialistų teigimu, šie žodžiai – tai ženklas, kad laikas rimtai pasikalbėti.

Kai tik įrodysite savo atžalai, jog pasirengėte iki galo išklausyti ir išgirsti jo norus, pripažinkite patiriamą dvasinį skausmą, leiskite jam išsakyti viską, kas jau seniai neduoda ramybės. Nevenkite suteikti vardų išsakomiems jausmams: „Tu jauti agresiją, nuoskaudą, pyktį, gailestį“.

Tėvai ir vaikai skirtingai suvokia elgesį namuose ir visuomenėje. Vaikai negali dėvėti purvinų drabužių, nesiprausti, priešgyniauti vyresniems. Tačiau ir čia tėvų ir vaikų mąstymas išsiskiria. Besiformuojant jauno žmogaus elgesio modeliui, jis pasiruošęs išklausyti patarimų, bet tik jei pastarieji pateikiami laisvai ir nesmerkiant.

Bendraudami su savo atžala nekaltinkite, nekeikite, nemoralizuokite, nelyginkite su kitais, nenaudokite sarkazmo ir nekalbėkite pamokomai it pranašas, rašo zdr.ru.

Auklėjimas – tai itin sunkus tėvų darbas, reikalaujantis begalinio atsidavimo ir kantrybės. Šio darbo rezultatu taps puikūs santykiai su vaikais.