Po tragedijos prabilo specialistai: kodėl gimdžiusios moterys žudosi arba žudo savo kūdikius?

Naktį iš penktadienio į šeštadienį iš namų Biržiškų gatvėje su naujagime ant rankų išėjusios 27-erių moters dingimas ant kojų sukėlė specialiąsias tarnybas. Vyras savo žmonos ir dukrelės, kurias tik išvakarėse parsivežė iš ligoninės, pasigedo šeštadienio ryte. Jis pasakojo, kad sutuoktinė, nepasiėmusi nei rankinuko su mobiliuoju telefonu, nei dukrelės vežimėlio, tačiau apsirengusi, išėjo iš namų jam miegant.

Šeštadienį popiet Kauno ugniagesiai gelbėtojai jaunos moters lavoną aptiko žolėse, po vadinamuoju Trijų Mergelių pėsčiųjų tiltu, vedančiu į Panemunės šilą. Dingusiosios kūnas atpažintas iš jos dėvėtų drabužių. Anot policijos atstovės, apžiūrėjus rastus palaikus vizualiai, jokių išorinio smurto žymių nepastebėta. Po tris dienas trukusių paieškų, pirmadienio vidurdienį, Kauno ugniagesiai gelbėtojai aptiko ir mažylės kūnelį. Naujagimė rasta netoli tos vietos, kur buvo rastas ir jos mamos kūnas.

UŽDARYTI

>

0:00 | 0:00

0

0:00 | 0:00

Portalo kauno.diena.lt šaltiniai teigė, kad labiausiai tikėtina, jog tragediją nulėmė 27-erių moters sveikatos sutrikdymas, nulemtas gimdymo. Tačiau šiai versijai pagrįsti dar trūksta duomenų. Turėtos galvoje ir planuojamos medikų apklausos, juolab kad gimdyvė su naujagime išbuvo jų globoje ilgiau nei įprasta tokiais atvejais. Tačiau, anot minėto šaltinio, siekiant nuraminti šio skaudaus įvykio įaudrintą visuomenę, bus ištirta ir galimo tyčinio nusikaltimo versija.

UŽDARYTI

>

0:00 | 0:00

0

0:00 | 0:00

Tragedijos sukrėsti žmonės ėmė eskaluoti tikėtiną pogimdyvinės depresijos pasireiškimą kaip vieną iš galimybių, galėjusių pastūmėti jauną moterį nusižudyti kartu su kūdikiu. Tačiau pogimdyvinė depresija – ne vienintelė problema, su kuria gali susidurti gimdyvės.

Portalo kauno.diena.lt kalbinta LSMU Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos vadovė, Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentė Ramunė Mazaliauskienė įvardijo ir kitas galimas emocines problemas, pasireiškiančias kai kurioms gimdžiusioms moterims.

Ramunė Mazaliauskienė. Asmeninio archyvo nuotr.

– Su kokiomis emocinėmis problemomis moterys susiduria po gimdymo? Papasakokite apie dažniausiai pasitaikančias, kas joms būdinga?

– Daugeliui – tai didelis pasikeitimas gyvenime. Dažniausiai jis yra lauktas ir džiuginantis, tačiau, ypač pirmo vaiko atveju, tai – ir gyvenimą keičiantis įvykis. Į tokius įvykius mes visi reaguojame, aišku, – kiekvienas savaip. Nerimastinga ir atsakinga moteris po gimdymo gali patirti nerimo būsenas ar pervargti nenuleisdama akių nuo naujagimio, bijodama visų įmanomų nelaimingų atsitikimų ir ligų, nenutrūkstamai valydama aplink viską, kad „pašalintų pavojingas bakterijas“. Moteris, kuri turi polinkį į depresiją, gali reaguoti liūdesiu, tam tikru beviltiškumu. Jautri ir greitai susijaudinanti moteris gali tapti perdėtai verksminga.

Neužmirškime, kad po gimdymo vyksta didžiuliai hormoniniai pokyčiai, kurie kartu su nuovargiu, stresu, išaugusiu atsakomybės už kitą jausmu gali sąlygoti ir liguistų būsenų atsiradimą. Jei nėra palaikymo iš artimiausios aplinkos, moteris jaučiasi vieniša, atsiranda santykių problemos, gali kilti rimtas pavojus psichikos sveikatai. Reikia paminėti, kad kai kurioms moterims pasitaiko taip vadinamas „baby blues“, t . y. liūdesys, atsirandantis po gimdymo, ir dažniausiai praeinantis po kurio laiko savaime, ir be pasekmių.

Tačiau teigiama, kad maždaug vienai iš dešimties tą liūdesį patiriančių moterų gali atsirasti klinikinės depresijos simptomai, o vienai iš tūkstančio gimdyvių gali atsirasti labai pavojinga būsena – pogimdyvinė psichozė. Nors žodis „psichozė“ skamba bauginančiai, tačiau reikia paminėti, kad ir depresija, nepaisant gan nuvalkioto ir jau nebegąsdinančio termino, gali būti labai pavojinga būsena. Sergant depresija labai dažnai atsiranda daugiau ar mažiau išreikštos mintys apie savižudybę. Kartais gali pasireikšti taip vadinamas „altruistinės depresijos“ variantas, kai žmogus nusižudo pats ir nužudo mylimus žmones, vedamas „kilnaus“ tikslo – kad tie artimi ir mylimi žmonės nesikankintų tame beviltiškame gyvenime. Pogimdyvinės depresijos kontekste tai reiškia, kad moteris gali nutraukti savo kūdikio gyvybę.

– Ar įvardytų problemų pasireiškimui turi įtakos gimdyvės amžius? 

– Yra autorių, kurie teigia, kad su amžiumi pogimdyvinės depresijos rizika auga. Tačiau pogimdyvinė depresija gali atsirasti ir labai jaunai gimdyvei. O tokie veiksniai, kaip nerimas ar depresija anamnezėje, sunkus ar komplikuotas gimdymas ar net depresijos, ar bipolinio sutrikimo buvimas tarp šeimos narių gali būti svarbesniais rizikos veiksniais pogimdyvinei depresijai atsirasti. Todėl visada reikia vertinti kompleksiškai ir individualiai – įvertinant biologinius, psichologinius ir socialinius rizikos veiksnius.

– Ar moterys po gimdymo yra konsultuojamos specialistų, vertinant emocinę būklę dar esant gydymo įstaigoje? Kokių priemonių imamasi ir kiek laiko vyksta stebėjimas? Ar stebimos visos moterys, ar yra tam tikri atrankos kriterijai?

– Manau, kad į šį klausimą geriausiai atsakytų ne psichiatrai, o akušerijos-ginekologijos srities atstovai. Psichiatras tikrai nėra tas specialistas, kuris konsultuoja visas iš eilės gimdyves. Tačiau noriu nuraminti, kad gimdymo skyrių personalas atidžiai stebi gimdyves, o iškilus menkiausioms jų elgesio problemoms, aptariama situacija ir organizuojama reikiama pagalba. Tai gali būti ir psichikos sveikatos specialistų konsultacijos. Be to, kai kurios gimdymo įstaigos turi ir konsultuojančius psichologus, kurie jau prieš gimdymą ruošia būsimas gimdyves, pasakodami apie svarbiausius psichologinius su gimdymu, vaiko priežiūra susijusius aspektus. Taip pat paminėdami ir pogimdyvinės depresijos atsiradimo galimybę, ir ką tokiu atveju daryti.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Tačiau, tikriausiai, daugeliui kūdikio laukimas yra džiugus ir jaudinantis įvykis, ir dėl tos priežasties retai kada galvojama apie blogus dalykus, kurie gali atsitikti. Todėl manau, kad negali būti pernelyg daug informacijos apie pogimdyvinę depresiją ir kitus galimus sunkumus, tokios informacijos, kuri pasiektų ir gimdyvės artimuosius, ir kuri būtų panaudota iškilus būtinybei. Gimdyvė, jos fizinė ir emocinė būsena, stebima visą buvimo įstaigoje laiką, tačiau dažniausiai tas buvimas yra labai trumpas. Laikotarpis, kurį moteris su naujagimiu praleidžia gydymo įstaigoje, yra dažniausiai tik kelios dienos, todėl nerimą keliantis elgesys greičiausiai atsiras ir bus pastebėtas namuose. Aišku, gimdyvė namuose yra lankoma sveikatos priežiūros specialistų, tačiau jie nestebi jos visą laiką. Svarbu paminėti, kad kai kuriais atvejais – sunkūs, komplikuoti gimdymai, operacijos, problemos su naujagimio sveikata – gimdyvė gydymo įstaigoje lieka ilgiau, jos emocinės būsenos stebėjimas taip pat yra intensyvesnis.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Į ką reikėtų atkreipti dėmesį? Į tai, kas atrodo perdėta, neadekvatu, o taip pat į tai konkrečiai moteriai nebūdingą elgesį. Pastarąjį, beje, dažniau gali pastebėti ją gerai pažįstantys artimieji. Na, o elgesio pasikeitimai? Lyg ir aišku turėtų būti perdėtas verkimas, tačiau viskas gali pasireikšti ir kitaip, pavyzdžiui, neišleidžia kūdikio iš rankų, nes nerimauja, kad jam kažkas atsitiks, arba pasako, kad nejaučia kūdikiui jokių jausmų, gal net siūlo jį atiduoti svetimiems. Tačiau pogimdyvinė depresija dažniausiai neatsitinka kaip ūminis apendicitas, jos vystymasis turi tam tikrą trukmę ir eigą, todėl dažniausiai gydymo įstaigoje pastebėti tų pradinių požymių nėra galimybės, juo labiau, kad jie gali būti priskirti hormoniniams pokyčiams, emocinei reakcijai į vaiko gimimą, nuovargiui po gimdymo ir t. t.

– Kokį laikotarpį gali apimti įvardytų emocinių problemų pasireiškimas?

–  Situacijų gali būti įvairių, tačiau dažniausiai depresijos ar net psichozės požymiai išryškėja vėliau – kai gimdyvė jau yra namuose, o ne gydymo įstaigoje. Kai kurie autoriai nurodo 4-6 savaičių po gimdymo laikotarpį, o kai kurie teigia, kad pogimdyviniai psichikos sutrikimai gali pasireikšti iki metų po gimdymo. Yra daug mokslinių diskusijų, ką ir kaip pavadinti, tačiau norėčiau atkreipti visų dėmesį į tas pirmas 4-6 savaites.

Kai kurie autoriai nurodo 4-6 savaičių po gimdymo laikotarpį, o kai kurie teigia, kad pogimdyviniai psichikos sutrikimai gali pasireikšti iki metų po buvusio gimdymo.

Kai kurie psichikos sutrikimai, tokie kaip psichozė, dažnai turi staigią pradžią ir gan audringą eigą. Nors būsenos ir labai bauginančios, tačiau jos turi ir kai ką gero – jos yra greitai pastebimos. Tuo tarpu depresija dažnai vystosi pamažu. Toks vystymosi modelis apsunkina atpažinimą: nei pati moteris, nei artimieji gali nepastebėti mažo, lėto pokyčio. Todėl verta būti budriems ir kartas nuo karto palyginti savo ar artimojo būseną su buvusia prieš kelias savaites ar mėnesius. Kartais tokiame palyginime galime pastebėti bauginančių tendencijų pasireiškimą.

– Į ką didžiausią dėmesį turėtų atkreipti gimdyvių artimieji? Kokius signalus pamatę turėtų rekomenduoti kreiptis į specialistus, kad būtų įmanoma išvengti galimos tragedijos? Kur kreiptis?

– Sakyčiau, pirmiausia dėmesį reikėtų atkreipti į pasikeitusį ir tai moteriai nebūdingą elgesį. Prieš tai kiekvienas turėtų pakeisti nuostatą, kad jo ir jo šeimos gyvenime negali atsitikti jokių blogų dalykų. Tokia išankstinė nuostata artimuosius gali padaryti savotiškai „aklais“ šalia vykstantiems pavojingiems pokyčiams. Manau, kad šiuo atveju geriau dešimt kartų specialistus sutrukdyti be reikalo, negu vieną kartą praleisti kažką tikrai reikšmingo.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Specialistas, kuris diagnozuoja ir gydo pogimdyvinius psichikos sutrikimus, yra gydytojas psichiatras. Jis gali rekomenduoti medikamentinį ir/ar psichoterapinį gydymą, tačiau pradėti reikėtų nuo psichiatro. Gydytojas psichiatras Lietuvoje yra palyginti lengvai prieinamas specialistas, nes yra taip vadinamame pirminiame lygyje, panašiai kaip šeimos gydytojai. Jei šeimai ir gimdyvei žodis „psichiatras“ skamba bauginančiai, galima pradėti nuo šeimos gydytojo, kuris atliks pirminį emocinės būsenos vertinimą ir nukreips gimdyvę reikiama kryptimi.

Dažnai sulaukiu klausimo, ką daryti, jei pati gimdyvė atsisako kreiptis pagalbos. Tokiu atveju artimieji gali pasikonsultuoti su gydytoju psichiatru ar šeimos gydytoju, kuris galbūt pateiks idėjų, kaip įkalbinti gimdyvę pasikonsultuoti. Deja, reikia paminėti, kad esant realiam pavojingumui sau ar kitam asmeniui – šiuo atveju naujagimiui, galimas prievartinis hospitalizavimas į psichiatrinę ligoninę, tačiau tai yra kraštutinė, reta ir visiems proceso dalyviams skausminga priemonė.

– Kokia jūsų patirtis gydant pogimdyvinę depresiją ir kitas emocines problemas, su kuriomis gimdyvės susiduria? Ar dažni tokie atvejai? Kiek ilgai tokios moterys turi būti konsultuojamos? Ar jos pasveiksta?

– Mes daug kalbame apie pogimdyvinę depresiją, tačiau užmirštame ir visą eilę kitų būsenų, kurias galime stebėti pogimdyviniu laikotarpiu. Visų pirma, tai gali būti tiesiog padidėjęs emocinis labilumas ar nerimas, susijęs su nuovargiu, atsakomybės jautimu, nežinojimu, kaip elgtis su naujagimiu – ypač jei tai pirmas vaikas, hormoniniais pokyčiais. Kita pacienčių grupė – tos, kurių psichikos sutrikimas – nerimas, nuotaikos sutrikimas ar net psichozė paūmėja po gimdymo. Pagalba visais šiais atvejais turi ir bendrumų, ir skirtingumų. Su visais šiais atvejais tenka susidurti savo praktikoje. Turiu pasakyti, kad jų nėra daug, tačiau suprantu, kad konsultuojančių psichiatrų yra daug, todėl statistika gali būti įvairi.

Intensyvus konsultavimas – kol būsena kelia nerimą, reguliarus, nors retesnis konsultavimas – dar pakankamai ilgą laiką, kad pavyktų įsitikinti, jog būsena tikrai praėjo ir joks pavojus negresia. Be to, pagalba turi būti kompleksinė – įtraukiant kitus psichikos sveikatos priežiūros specialistus, o jei reikia – socialinių tarnybų atstovus. Naudinga gali būti psichoterapija, psichologo konsultacijos, dailės terapija, reikėtų nepamiršti pagalbos šeimos nariams, nes jie irgi patiria emocinį stresą. Būtina aiškinti, kas ir kodėl daroma, nes tai pagerina bendradarbiavimą tarp specialisto ir pacientės, o bendradarbiavimas visada veda į geresnius gydymo rezultatus.

Turiu pasakyti, kad „pasveiksta“ – nereiškia, kad tai nesikartos. Tačiau taip, simptomai tikrai yra pagydomi ir moteris gali grįžti į pilnavertį gyvenimą, ir rūpintis savo kūdikiu.

Sąvoka „pasveiksta“ mums gali reikšti skirtingus dalykus: vieni įsivaizduoja, kad tai reiškia, kad niekada niekas nesikartos, kitiems atrodo, kad pasveikimas – tai jei ligos simptomai praėjo bent jau tą kartą. Turiu pasakyti, kad „pasveiksta“ – nereiškia, kad tai nesikartos. Tačiau taip, simptomai tikrai yra pagydomi ir moteris gali grįžti į pilnavertį gyvenimą, ir rūpintis savo kūdikiu. Šiuolaikinė medicina, kurios dalis yra ir psichiatrija, turi visą eilę įvairiausių priemonių, kurios gali būti panaudotos, priklausomai nuo klinikinės būsenos, individualios situacijos ar net ir įsitikinimų.

Suteiks pagalbą

VšĮ „Krizinio nėštumo centras“

Darbo laikas: I-V nuo 9-17 val.

Kontaktai: Tel. 8 603 57912, el. pastas pagalba@neplanuotasnestumas.lt

Nemokama pagalba teikiama gyvai, telefonu, internetu. Priklausomai nuo pagalbos poreikio, pagalbą teikia šie specialistai: psichologai, teisininkai, socialiniai darbuotojai, ginekologai, dulos, žindymo specialistės. Pagalba galima visoje Lietuvoje. www.neplanuotasnestumas.lt.