Noras nubausti prasikaltusius – keršto siekis ar teisingumo paieškos?

Kartais žmogui atrodo, kad atleidęs jis tarsi pritars įvykusiam blogiui, tačiau iš tikrųjų yra priešingai, sako dominikonų vienuolis Bernardas Verbickas. „Būtent mėginimas iš visų jėgų atleisti ir yra neleidimas augti blogiui. Tačiau mums patogu susikoncentruoti į įvykusį blogį – taip mes atitraukiame dėmesį nuo savęs, nes tai beveik visada susiję su mūsų pačių patirtomis neteisybėmis, skausmais, kurie provokuoja, pavyzdžiui, keršto troškimą“, – mano jis.

Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos etikos mokytojo Vytauto Toleikio teigimu, jei žmogus atgailauja, jis turi teisę į atgailą, tada – ir į atleidimą. Tik, pabrėžia jis, yra labai svarbi sąlyga – pripažinti savo kaltę: „Tačiau visuomenė gal net per daug ištroškusi keršto – kai kas nors įvyksta, visada būtinai reikia ką nors nubausti. Jei niekas nubaustas, visuomenė labai nerimsta. Mano galva, toks švaistymasis įvairiausiomis bausmėmis ir kalėjimais ne visada pagrįstas.“

– Bernardai, kaip atleidimą aiškinate sau ir tikintiesiems?

B. Verbickas: Šis klausimas visada iš žmogaus reikalauja tiek psichologinės, tiek dvasinės brandos. Pirmiausia nereikia sutapatinti kito žmogaus su jo atliekamu veiksmu. Jei kitas žmogus man sukėlė kažkokių blogų jausmų, tai dar nereiškia, kad jis yra toks. Reikia gebėti atsitraukti nuo įvykusio skausmo, įvykusio fakto ir priimti kitą žmogų kaip klystantį. Kitas dalykas – reikia sugebėti atskirti kančią ir blogį. Kiti žmonės gali padaryti kažką, kas išprovokuoja skausmą, kančią, bet blogis visada yra asmeniškas. Jis kyla žmogaus sieloje, nori sukelti pyktį, keršto troškimą, liūdesį, nerimą, baimes. Todėl blogiui aš turiu priešintis. Kančią galiu priimti kaip skausmą, mėginti ją išgyventi, su ja susitaikyti, bet neleisti, kad ji pagimdytų dar ir blogį. Už tuos naujai dėl blogio gimusius dalykus jau esu atsakingas aš pats.

– Ką noras nusikaltusius žmones bausti, nenoras atleisti sako apie mūsų visuomenę, mūsų tarpusavio santykius?

B. Verbickas: Kartais žmogui atrodo, kad, jei atleis, jis tarsi pritars įvykusiam blogiui. Tačiau iš tikrųjų yra visiškai priešingai, nes būtent mėginimas iš visų jėgų atleisti ir yra kelio plisti blogiui užkirtimas, neleidimas jam augti. Tačiau mums patogu susikoncentruoti į įvykusį blogį, nes mes atitraukiame dėmesį nuo savęs ir tai beveik visada susiję su mūsų pačių patirtomis neteisybėmis, skausmais, kurie provokuoja, pavyzdžiui, keršto troškimą. Be to, ir pati žiniasklaida, bulvarinė spauda kartais eskaluoja kriminalinius įvykius, nelaimes. O visa tai lemia tam tikras psichologines pasekmes, tai yra formuoja visuomenei aukos pojūtį – aš esu auka, aš esu nesaugus, aplink mane pilna blogų žmonių, kitas žmogus man pavojingas. Galiausiai tai sukuria ir baimę, ir nesaugumo jausmą.

– Kaip manote, ar atgaila, padarius nusikaltimą, turėtų būti vieša?

V. Toleikis: Tai labai priklauso ir nuo kultūrinės tradicijos. Kai kuriose religinėse bendruomenėse gyvenimas pakankamai viešas. Savo laiku net krikščionybėje buvo viešos atgailos ir vieši nuodėmių išpažinimai. Tačiau visuomenė gal net per daug ištroškusi keršto – kai kas nors įvyksta, visada būtinai reikia ką nors nubausti. Jei niekas nubaustas, niekas neatleistas iš darbo, visuomenė labai nerimsta. Mano galva, toks švaistymasis įvairiausiomis bausmėmis ir kalėjimais ne visada pagrįstas.

Kodėl žmogus sodinamas į kalėjimą? Tam, kad suprastų savo kaltę ir būtų izoliuotas, nes jis gali būti visuomenei pavojingas. Į šiuos dalykus reikėtų žiūrėti plačiau. Kalėjimas ne visada ištaiso. Jis apsaugo visuomenę nuo tam tikrų žmonių, kurie nesugeba valdyti savo emocijų, neturi vertybių arba kurių vertybės tiesiog šėtoniškos. Taigi, mano galva, visuomenei trūksta platesnio, gilesnio požiūrio.

Kalbant apie atleidimą, yra dar vienas labai svarbus komponentas. Kai žmogus negyvas, jo atleidimo nebepaprašysi. Bet žuvusio žmogaus artimieji pasakė – tegul [Jonas Radzevičius] augina vaikus. Kas iš to, jei jis bus izoliuotas, aštuonerius metus sėdės kalėjime? Juk liks penki vaikai, liks žmona, ir vėl neaišku, kas bus. Kaip į tuos vaikus reaguos kiti? Galbūt rodys pirštais, sakys – tavo tėvas kalėjime sėdi... Taip galime dar kokius penkis nelaimingus gyvenimus sukurti. Bet mes esame krikščioniškas kraštas. Jei žmogus atgailauja, jis turi teisę į atgailą, tada – ir į atleidimą. Tik yra labai svarbi sąlyga – pripažinti savo kaltę.

– Kodėl taip dažnai reikalaujama, kad bausmė būtų būtent kalėjimas?

B. Verbickas: Normalu, kad, patyrus neteisybę, kyla pasipriešinimas, bet labai svarbu atskirti teisę nubausti nuo keršto troškimo. Viena vertus, mes turime teisę į teisingumą: žala turi būti kiek įmanoma atlyginta, bausmė paskirta protinga, racionali. Bet visada reikia žinoti, kad žmogui kyla liguistas keršto potraukis. O kerštas yra reakcija, kuri provokuoja ir kuria blogį, – įsuka į tą blogio ratą ir neleidžia iš jo išeiti. Todėl man labai patiko šios laidos klausytojai, kurie pastebėjo atgailos reikšmę. Antra, būtina galvoti ne vien apie bausmę, bet ir kaip protingai, racionaliai sugrąžinti nusikaltusį žmogų į visuomenę. Krikščioniškoji tradicija sako, kad blogis mums sukelia skausmą, bet kelias iš to blogio yra būtent atgaila iš nusikaltusiojo pusės ir atleidimas iš nukentėjusiojo pusės. Tai leidžia judėti pirmyn, leidžia augti.

– Radijo klausytoja sako, kad cinikams melagiams ir žudikams niekada negalima atleisti, nes tai – ne kerštas, o atpildas už nusikaltimus, nuo kurių mėginama išsisukti meluojant arba grasinant nukentėjusiesiems. Ką pasakytumėte tiems, kurie mano, kad kurie žmonės atleidimo neverti?

V. Toleikis: Dar iš judaizmo ateina sena tradicija, kad, jei nori atleidimo, turi jo prašyti – neužtenka tik gailėtis. Šis reikalas yra abipusis. Sakykim, mūsų litvakai turėjo seną tradiciją: jei žmogus būdavo padaręs kažkokią skriaudą, per pagrindinę atgailavimo dieną reikėjo pripažinti kaltes. Bet jei apie tai žinodavo visa bendruomenė, reikėdavo atsiprašyti. Jei kitas neatleisdavo, reikėjo siųsti tris draugus, kad atleidimo prašytų jie. Jei vis tiek neatleisdavo, reikėdavo siųsti antrą kartą. O jei neatleisdavo ir trečią kartą, kaltė atitekdavo tam, kuris net tiek kartų prašomas nedavė atleidimo. Tokia judaizmo tradicija, kuri, be kita ko, labai artima ir krikščionybei.