– Ko­dėl ru­de­nį daž­ną ap­lan­ko niū­res­nės nuo­tai­kos?

– Fi­zio­lo­giš­kai la­biau­siai tai su­si­ję su na­tū­ra­lios die­nos švie­sos su­ma­žė­ji­mu. Mū­sų or­ga­niz­mo vi­di­nės sis­te­mos la­bai jaut­rios švie­sai. Die­nos švie­sos su­ma­žė­ji­mas vei­kia mū­sų hor­mo­ni­nę sis­te­mą – kū­nas pra­de­da ga­min­ti dau­giau me­la­to­ni­no, to­dėl tam­pa­me mie­guis­tes­ni. Gau­na­me ma­žiau se­ro­to­ni­no, ku­ris ga­mi­na­si esant die­nos švie­sai, o se­ro­to­ni­nas pa­lai­ko mū­sų ge­rą nuo­tai­ką ir sa­vi­jau­tą. Dėl šių pa­si­kei­ti­mų pra­de­da­me jaus­ti, kad trūks­ta ener­gi­jos, nuo­tai­ka tam­pa niū­res­nė.

– Tai su­si­ję su, at­ro­dy­tų, ob­jek­ty­viais po­ky­čiais. Ko­kią įta­ką sa­vi­jau­tai tu­ri min­tys, kad da­bar prieš akis – il­gas tam­su­sis pe­rio­das, ši­lu­mos nežinia, kada sulauksime, mo­ki­niams, stu­den­tams – il­gi moks­lo me­tai?

– Vi­sa kog­ni­ty­vi­nė psi­cho­lo­gi­ja sa­ko, kad mū­sų min­tys, tai, ką šne­ka­mės su sa­vi­mi, tu­ri la­bai di­de­lę įta­ką mū­sų emo­ci­joms ir sa­vi­jau­tai. Tai, ką gal­vo­ja­me, jau ne iš fi­zio­lo­gi­nės, o iš psi­cho­lo­gi­nės pu­sės pri­si­de­da prie mū­sų vi­di­nės bū­se­nos. La­bai svar­bu pa­brėž­ti, kad tą is­to­ri­ją, vi­di­nį po­kal­bį kiek­vie­nas žmo­gus ga­li pa­si­rink­ti pa­ts. Daž­niau­siai ne­są­mo­nin­gai, au­to­ma­tiš­kai (ne vie­nas tu­ri po­lin­kį pa­bum­bė­ti), gal­vo­ja­me apie nei­gia­mus da­ly­kus. Kas nors nuo­lat kar­to­ja: „Aš la­bai mėgs­tu ši­lu­mą, o ši­lu­mos lai­kas jau bai­gė­si.“ Kas nors vis ru­tu­lio­ja min­tį: „Da­bar jau ken­tė­siu iki pa­va­sa­rio.“ Užst­ri­gi­mo to­kio­se min­ty­se re­zul­ta­tas – pra­stė­jan­ti nuo­tai­ka.

Ta­čiau ta is­to­ri­ja, vi­di­nė kal­ba ga­li bū­ti kei­čia­ma. Juk žmogus gali gal­vo­ti apie šio eta­po pra­na­šu­mus: kuo mė­gau­sis, džiaug­sis, ką ma­lo­naus nu­veiks. Ta­da jo psi­cho­lo­gi­nė bū­se­na ne­bus to­kia pa­ti kaip to, ku­ris krin­ta į emo­ci­nę duo­bę.

– Va­di­na­si, kei­čian­tis se­zo­nams, rei­kia ieš­ko­ti ko nors tei­gia­mo?

– Iš es­mės taip, kaip ir patiriant bet kokius gy­ve­ni­mo iš­šū­kius. Psi­cho­lo­gi­ja mo­ko: jei­gu kiek­vie­no­je si­tua­ci­jo­je, ku­ri ne­pa­tin­ka, mo­ki su­ras­ti tei­gia­mų da­ly­kų, tai to­je si­tua­ci­jo­je esi at­spa­res­nis.

Tas pa­ts ru­de­nį. Per­ver­ti­nęs da­ly­kus ga­li sau la­bai smar­kiai pa­dė­ti. Juk ga­li­ma su­ras­ti, ką džiu­gaus at­ne­ša ru­duo. Gal mėgs­ti gry­bau­ti ar­ba ta­ve džiu­gi­na ru­de­niš­kos spal­vos? Ta­vo pa­si­rin­ki­mas, kur su­telk­si dė­me­sį. Jei­gu į tei­gia­mus da­ly­kus, po­zi­ty­vius as­pek­tus – lai­mė­si.

– Ką pa­tar­tu­mė­te žmo­gui, ku­ris tu­ri po­lin­kį į me­lan­cho­li­ją ir dep­re­sy­vią nuo­tai­ką? Ar iš anks­to ži­no­da­mas, kad ru­de­nį jau­sis pra­sčiau, ga­li tam pa­si­ruoš­ti ir pa­dė­ti sau jaus­tis ge­riau?

– Stu­di­jų me­tais aš ket­ve­rius me­tus gy­ve­nau Suo­mi­jo­je, kur sau­lės švie­sos žy­miai ma­žiau nei Lie­tu­vo­je, tad ir žmo­nės nuo se­zo­ni­nių švie­sos svy­ra­vi­mų ken­čia dar la­biau. Tad ten la­bai po­pu­lia­rios die­nos švie­sos lem­pos, ža­din­tu­vai, sklei­džian­tys švie­są ar­ba imi­tuo­jan­tys sau­lės te­kė­ji­mą kam­ba­ry­je. Daug kas lanko švie­sos te­ra­pi­ją. Toks dirb­ti­nis švie­sos ap­lin­ko­je su­si­kū­ri­mas – tech­ni­nis spren­di­mas, ku­ris pa­de­da iš­veng­ti dras­tiš­kų hor­mo­nų kie­kio svy­ra­vi­mų.

Ki­tas da­ly­kas – fi­zi­nis ak­ty­vu­mas. Jis la­bai glau­džiai su­si­jęs su mū­sų emo­ci­jų re­gu­lia­vi­mu. Dau­gy­bė at­lik­tų ty­ri­mų pa­ro­dė, kad ak­ty­vių, dau­giau lai­ko lau­ke lei­džian­čių, ju­dan­čių žmo­nių or­ga­niz­me vi­siš­kai ki­tas se­ro­to­ni­no ly­gis. Ne­bū­ti­na ak­ty­viai spor­tuo­ti – pa­kan­ka tie­siog dau­giau vaikš­čio­ti, ve­džio­ti šu­nį, bū­ti lau­ke.

Mūsų mintys, tai, ką mes šnekamės su savimi, daro didelę įtaką mūsų emocijoms ir savijautai.

Tai, sa­ky­ki­me, hi­gie­ni­niai da­ly­kai, ku­riais pa­si­rū­pi­nęs jau tu­ri ge­res­nės sa­vi­jau­tos pa­grin­dą, ypač jei­gu ži­nai, kad esi lin­kęs į di­des­nius nuo­tai­kų svy­ra­vi­mus.

Dar svar­bu pa­si­rū­pin­ti sa­vo psi­cho­lo­gi­ne svei­ka­ta. Čia di­de­lės reikš­mės tu­ri mū­sų vi­di­nė kal­ba su sa­vi­mi ar­ba at­jau­ta sau. Ne­rei­kia sa­vęs kri­ti­kuo­ti, kad kas nors su ma­ni­mi ne taip, jei­gu šiuo lai­ko­tar­piu blo­gai jau­čiuo­si. Ne­rei­kė­tų sa­vęs kal­tin­ti ar­ba smerk­ti, jei ap­lan­ko me­lan­cho­li­ja ar dep­re­sy­vi nuo­tai­ka. Rei­kia tie­siog pri­pa­žin­ti, kad šis lai­ko­tar­pis jums sun­kus, ra­miau į tai žiū­rė­ti, ne­kel­ti sau la­bai di­de­lių rei­ka­la­vi­mų, šiek tiek pa­keis­ti sa­vo die­nos ru­ti­ną ir pri­tai­ky­ti ją prie vi­di­nės sa­vi­jau­tos. Dau­giau švel­nu­mo, at­jau­tos sau, ma­žiau kal­ti­ni­mų – vi­sa tai kei­čia mū­sų nuo­tai­ką.

Na, ir kla­si­ki­niai da­ly­kai. Vi­sų pir­ma – bend­ra­vi­mas: neat­si­ri­bo­ki­te, ne­sė­dė­ki­te vie­ni, ne­bū­ki­te už­si­sklen­dę. Žmo­nėms rei­ka­lin­gi žmo­nės. Bend­ra­vi­mas pa­de­da bū­ti at­spa­res­niam se­zo­ni­niams nuo­tai­kos svy­ra­vi­mams. Su­si­kur­ki­te po­zi­ty­vių pra­kti­kų ru­ti­ną: ra­šy­ki­te dė­kin­gu­mo die­no­raš­tį, me­di­tuo­ki­te, su­si­kur­ki­te tam tik­rą ru­ti­ną – skai­ty­ki­te, už­si­de­ki­te žva­kę, klau­sy­ki­te mėgs­ta­mos mu­zi­kos. Vi­sa tai pa­de­da re­gu­liuo­ti mū­sų ner­vų sis­te­mą. Įro­dy­ta, kad ru­ti­na, die­nos struk­tū­ros tu­rė­ji­mas pa­de­da iš­lip­ti iš dep­re­si­jos duo­bės, nes kai struk­tū­ros nė­ra – leng­viau pa­si­duo­ti ne­no­rui ką nors da­ry­ti, o ta­da tik dar la­biau sa­ve grau­žia­me. Taip už­si­su­ka už­bur­tas ra­tas.

asmeninio arch. nuotr.

– Ar re­ko­men­duo­ja­ma per­tvar­ky­ti sa­vo die­nos rit­mą ir, tar­ki­me, dar­bus at­lik­ti ta­da, kai ener­gi­jos dau­giau­sia ir nuo­tai­ka ge­riau­sia, mė­gin­ti sa­vo dar­bo gra­fi­ką de­rin­ti prie psi­cho­lo­gi­nės sa­vi­jau­tos?

– Jei­gu žmo­gus tu­ri to­kią ga­li­my­bę – pui­ku. Ne vi­si ir ne vi­sa­da to­kių ga­li­my­bių tu­ri.

Fak­tas, kad daž­nam ru­de­nį no­ri­si il­giau pa­mie­go­ti – su švie­sos kie­kiu pa­si­slen­ka ir mie­go gra­fi­kas, pa­si­kei­čia pro­duk­ty­vu­mo pi­ko lai­kas. Tai pa­ste­bė­jus, gal­būt ver­ta ru­de­nį svar­bes­nius dar­bus ar­ba su­si­ti­ki­mus per­kel­ti į šiek tiek vė­les­nį lai­ką. Pa­tar­ti­na per­žiū­rė­ti krū­vius ir neap­sik­rau­ti daug dar­bų – tiek dar­be, tiek ir as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me, pa­lik­ti lai­ko poil­siui, ra­miam pa­bu­vi­mui. Kar­tais taip įsi­jau­čia­me siek­da­mi pro­duk­ty­vu­mo, kad net po dar­bo pla­nuo­ja­me gau­sy­bę rei­ka­lų ir ne­lie­ka lai­ko jo­kiai rū­pi­ni­mo­si sa­vi­mi ru­ti­nai, – vien tik­tai bė­gi­mas ir nuo­la­ti­nės už­duo­tys. Tam­sė­jan­tis pe­rio­das ga­li bū­ti pui­ki pro­ga šiek tiek su­ma­žin­ti tem­pą.

– Ar, no­rint ge­riau jaus­tis, mie­go re­ži­mas taip pat tu­rė­tų keis­tis at­si­žvel­giant į sau­lės švie­sos kie­kį?

– Pa­gal cir­ka­di­nius rit­mus esa­me skir­tin­gų tipų ir tur­būt apie pu­sei žmo­nių na­tū­ra­liai su sau­lės švie­sa cir­ka­di­nis rit­mas pa­si­kei­čia – atė­jus tam­sia­jam me­tui, jie pra­de­da šiek tiek vė­liau kel­tis. Ta­čiau ne­ga­li­me sa­ky­ti, kad vi­sus žmo­nes tai pa­lie­čia ir tu­rė­tu­me ko­re­guo­ti sa­vo mie­go lai­ką. Da­lis žmo­nių ei­na mie­go­ti ir ke­lia­si vi­sais me­tų lai­kais tuo pa­čiu lai­ku, tad jų cir­ka­di­nis rit­mas neiš­ba­lan­suo­ja.

– Ga­li­ma sa­ky­ti, kad pa­grin­di­nis da­ly­kas, ap­sau­gan­tis nuo ru­de­ni­nių nuo­tai­kos svy­ra­vi­mų, – dė­me­sys sau?

– Dė­me­sys, mei­lė, at­lai­du­mas sau, lei­di­mas pa­bū­ti ra­miai, sa­vęs ne­smer­kiant, su vis­kuo, ką su­tei­kia šis me­tų lai­kas. Priim­ki­te vis­ką taip, kaip yra, nes nie­ko ne­ga­li­me pa­keis­ti. At­ras­ki­te, kuo šis me­tų lai­kas džiu­gi­na. Ne­rei­kia gai­lė­ti sa­vęs dėl to, kad gy­ve­na­me ne kur nors Pie­tų Eu­ro­po­je. Svar­bu su­vok­ti, kad mū­sų laimė priklauso ne vien nuo švie­sos kie­kio.