Išsikerojusios šaknys
Už oficialių apibrėžimų – fizinis, psichologinis, seksualinis, nepriežiūra ar ekonominis smurtas – slepiasi kraujuojantys žmonių gyvenimai: vaiko, bijančio grįžti į namus, moters, praradusios teisę į savo kūną ir orumą, vyro, kasdien žeminamo, tačiau nedrįstančio apie tai prabilti. Šiose situacijose ne tik fiksuojami fiziniai padariniai, bet ir tyliai tirpsta žmogaus valia gyventi.
Nors norėtųsi tikėti, kad yra vienas aiškus mechanizmas, kuris „įjungia smurto mygtuką“, realybė kur kas sudėtingesnė. Su šeimomis dirbantys specialistai pastebi, kad smurtas dažniausiai prasideda ne nuo kumščio, o nuo baimės – prarasti kontrolę, autoritetą.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinio darbo katedros docentė, psichoterapijos konsultantė Jorūnė Vyšniauskytė-Rimkienė sako, kad smurtas – senas reiškinys, kaip ir pati žmonija, o teorijų, aiškinančių smurto priežastis, yra ne viena ir ne dvi: „Smurtą dažniausiai lemia ne vienas veiksnys, o skirtingų sąveika: asmens biologinis pažeidžiamumas, trauminė patirtis, socialinė aplinka, kultūrinės normos ir situaciniai veiksniai.“
Prie to prisideda negebėjimas kalbėti apie emocijas, įsišaknijęs kultūrinis įsitikinimas, kad šeimos problemas reikia „spręsti namuose“, tarsi smurtas būtų dulkės, kurias pakaktų nuvalyti. Kai kurie to išmoko dar vaikystėje, kai tėvai konfliktus sprendė ne žodžiais, o triukšmu ir baime.
„Praktinė šeimų konsultavimo patirtis rodo, kad vaikystėje patyrę smurtą žmonės, suaugę dažniau patys linkę skaudinti kitus. Dažniausiai tai vyksta nesąmoningai, be siekio sukelti skausmą – tiesiog viduje likęs neišgydytas emocinis skausmas streso akimirkomis suaktyvėja. Kai vaikas verkia, priešinasi ar neklauso, kai paauglys elgiasi netinkamai, prieštarauja, šie dirgikliai (angl. trigger) gali sukelti trauminę reakciją. Tuomet suaugusieji savo neišgyventą praeities skausmą perkelia vaikui rėkimu, fiziniu smurtu, žeminimu ar kitomis formomis“, – pastebi J. Vyšniauskytė-Rimkienė.
Agresija gali turėti ir genetinį komponentą, tačiau polinkis į smurtą nėra įgimta žmogaus būsena. Tai išmoktas elgesys, dažniausiai kylantis iš nesugebėjimo gyventi aplinkoje, kur santykiai grindžiami pagarba, o ne galia.
Trauminiai „žaidimai“
Ne taip seniai Panevėžio teismas paskelbė nuosprendį vyrui, tvirkinusiam sesers dukrą. Kartais susidaro įspūdis, kad vaiko tvirkinimą visuomenė priima ne kaip smurtą, o kaip kažką kito, iškreipto. Tačiau seksualiniai nusikaltimai prieš vaikus taip pat yra smurtas.
Toks smurtas prieš vaikus dažnai prasideda ne nuo atviro brutalaus veiksmo, o nuo ribų testavimo – nuo tariamai nekaltų gestų, netikėtai peržengtų asmeninių erdvių, tyliai užveriamų durų, sukuriančių situacijas, kai vaikas lieka vienas su žmogumi, kuriuo turėtų pasitikėti, bet, deja, realybė būna kita.
Tyrėjams mergaitė pasakojo, kad lankydamasi pas motiną kartais sutikdavo dėdę, kuris užsukdavo išgerti kavos. Iš pradžių jis elgdavosi draugiškai, tačiau, pasak mergaitės, ieškodavo progų likti su ja vienas ir bandydavo ją pabučiuoti. Tai dažniausiai nutikdavo greitai, tarsi netyčia, tačiau tie prisilietimai mergaitei buvo nemalonūs.
Laikui bėgant, vyresnio amžiaus vyras ėmė elgtis drąsiau – ieškojo momentų, kai ji būdavo viena, bandydavo ją apkabinti iš nugaros, prisiglausti ar paliesti jos kūną.
Mergaitė pasakoja, kad visuomet stengdavosi nuo jo atsitraukti, tačiau situacijos kartodavosi, ypač tada, kai vyras būdavo apsvaigęs nuo alkoholio. Pasak jos, tokių incidentų būta nuo tada, kai jai buvo dvylika.
Mergaitė neslėpė: jautėsi itin nejaukiai ir sutrikusi, ypač suvokdama, kad vyras – artimas šeimos narys. Jis prašydavo tylėti, niekam nepasakoti, o kartais reikalaudavo elgesio, kuris jai atrodė visiškai nepriimtinas.
SMS žinutės bylojo slaptus dėdės norus: „Žinai dabar, kad tave myliu ne kaip dukterėčią, o kaip merginą“, „Čia tik tarp mūsų – myliu labai tave“, „Norėčiau tavo kūną visą išbučiuoti“, siuntė jai nuotraukas ir vaizdo įrašus, kuriuose buvo matomi lytiniai organai. Liejosi itin intymūs prašymai.
Apie tai mama ji prabilo tik tuomet, kai jau gyveno globos namuose ir jų ryšys buvo nutrūkęs. Iki tol tylėjo, nes nežinojo, kaip sureaguos suaugusieji. Anot mergaitės, motina reagavo abejingai: „Žinai, koks jis yra, mažiau prie jo būk.“
Žala atlyginama?
Nukentėjusios mergaitės mama atsisakė duoti parodymus teisme, pasinaudodama teise neliudyti prieš šeimos narį.
Dėdė, kuriam buvo 47-eri, pripažino tik dalį kaltinimų – patvirtino, kad žinutes siuntė iš savo telefono, tačiau tikino tai daręs būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Jis neslėpė prašęs mergaitės tas žinutes perskaityti ir ištrinti. Tačiau vyras neigė mergaitę lietęs ar bučiavęs, tvirtina neprisimenąs tokių veiksmų ir tikino, kad apsvaigimas nuo alkoholio negalėjo būti toks stiprus, jog jis visiškai prarastų atmintį.
Dėdės elgesys buvo įvertintas kaip tvirkinimas, teismas skyrė laisvės apribojimą be intensyvios priežiūros dvejiems metams ir priteisė 6 tūkst. eurų žalai atlyginti.
Tačiau ar atlyginama tai, kas lieka visam gyvenimui? Byloje liudijusios specialistės kalbėjo, kad net neaišku, kiek laiko mergaitė tylėjo. Jai nustatyta vidutinio sunkumo depresija. Net ir sulaukusi pagalbos ir globos, ji, specialistų vertinimu, neatsigavo emociškai: toliau lankosi pas psichiatrus, vartoja vaistus nerimui ir įtampai mažinti, išlieka nerimastinga ir linkusi maištauti.
Nukentėjusiajai teikiama intensyvi pagalba, tačiau procesas lėtas ir akivaizdaus pagerėjimo kol kas nematyti. Fiksuota ir savižalos epizodų, sutrikęs miegas. Specialistų vertinimu, patirti padariniai itin gilūs ir ilgalaikiai, sveikimo kelias – ilgas, o pagalbos gali reikėti visą gyvenimą.
Skriaustas skriaudžia
Šią bylą galima laikyti klasikinio atvejo pavyzdžiu: smurtas neturi vieno aiškaus „starto mygtuko“ – jis kyla tada, kai silpnesniojo balsas lieka neišgirstas, o suaugusiojo veiksmai nekontroliuojami.
Tai klasikinis artimojo tvirkinimo scenarijus, kuriame vaikas įspraudžiamas į lojalumo ir baimės spąstus: jei pasakysiu – niekas nepatikės, mama supyks, šeima subyrės.
Dar skaudžiau tai, kad vaikus neretai sustabdo ne tik tai, jog jie bijo smurtautojų, bet ir įsitikinimas, kad artimi suaugusieji nepamatys problemos. Tą rodo ir mergaitės liudijimas: ji prabilo tik tada, kai jau gyveno globos namuose ir emocinis atstumas nuo šeimos leido pasijusti šiek tiek saugiau. Iki tol tylėjo, nes nesulaukė nei aiškaus suaugusiųjų palaikymo, nei ribų, kurios turėtų būti natūraliai saugančios.
„Daugiau nei penkiolika metų dirbdama su tėvais pastebiu, kad didelė dalis jų vaikystėje augo pagal autokratinį auklėjimo modelį: griežtos taisyklės dėl taisyklių, „nes aš taip pasakiau“ principas ir dažnos, vaiko amžiaus neatitinkančios bausmės, kurios skaudina ir menkina orumą“, – pastebėjimais dalijasi J. Vyšniauskytė-Rimkienė.
Anot docentės, tyrimai rodo, kad biologija pati savaime nulemia ne smurtą, o tik pažeidžiamumą – ypač stipraus streso sąlygomis. Šis pažeidžiamumas glaudžiai susijęs su žmogaus patirtomis psichologinėmis traumomis. „Garsi psichoterapeutė Alice Miller, daug metų tyrinėjusi vaikystės traumų poveikį suaugusiojo gyvenimui, pastebėjo, kad net seksualinis smurtas prieš savo vaiką kai kuriais atvejais gali būti nesąmoningas tėvų, kurie patys vaikystėje patyrė prievartą ir negalėjo jai pasipriešinti, keršto aktas. Kad ir kaip baisiai tai skambėtų, dėsningumą, kad skriaustas žmogus neretai pats ima skriausti kitus, matome tiek moksliniuose tyrimuose, tiek konsultuodami šeimas“, – teigia docentė.
Smurtas dažniausiai prasideda ne nuo kumščio, o nuo baimės – prarasti kontrolę, autoritetą, būti nepakankamam.
Paveldėtas pavyzdys
Smurtauti išmokstama ne iš knygų, dažniausiai – namuose. Kitos šeimos tragedija, persikėlusi į teismą, – tarsi juoda šešėlių grandinė, kurioje smurtas sprogo pačia skaudžiausia forma – prieš mamą.
Apsvaigęs, sutrikęs, persmelktas vidinės agresijos sūnus įsiveržia į namus, įkalina ten mamą ir smurtu reikalauja pinigų, kuriuos jam kažkas neva skolingas.
Sulaukęs keturiolikos, po nesutarimų su tėvu, kurio valdžia rėmėsi jėga, o ne pagarba, jis apsigyveno pas močiutę – mamos mamą. Nors dažnai ieškodavo prieglobsčio pas motiną, galiausiai būtent ji tapo jo išsiliejusios agresijos taikiniu.
Sūnaus auka tapo ne tik mama. Jaunėlė sesuo išgyveno tokį pat košmarą, kai į namus įsiveržęs brolis jos niekur neišleido, draudė informuoti mamą, kad jis namuose ir tyko pilnas pagiežos ir agresijos.
Moteris nesitikėjo, kad namuose, kurie buvo jos saugi tvirtovė, kartu su dukra taps sūnaus įkaite. Girto ir geriančio, galimai nuo vaistų apsvaigusio 30-mečio vyro tikslas buvo pinigai. Tuščias namų seifas sukėlė tokią agresijos audrą, kad, nusišlapinęs ant mamos lovos, ten sumurkdė ir taip jau nuskriaustą moterį.
Tačiau pinigų troškimas niekur nedingo. Būdamas girtas jis įsodino mamą ir seserį į automobilį ir didesniu nei leistina greičiu nuvažiavo iki bankomato. Išgryninti pinigai kuriam laikui nuslopino įtūžį. Parvežęs moteris namo, jis dar svarstė jas surišti ir palikti, tačiau galiausiai paleido.
Tai ne tik nusikaltimas – tai tragiškas paveldėto polinkio į smurtą pavyzdys, įrodymas, kad nei meilė, nei atsidavimas neapsaugo, jei šeima ilgus metus buvo nuodijama baime.
Pirmas žingsnis
„Kartą teko kalbėtis su vyresnio amžiaus moterimi, kuri su pasididžiavimu pasakojo, kad jos suaugęs sūnus trenkė per veidą savo paauglei dukrai, kai ši netinkamai susitvarkė kambarį, tai buvo bausmė, – pasakoja J. Vyšniauskytė-Rimkienė. – Apie ką byloja ši situacija?“
Docentė ragina pažvelgti į visus tris šios istorijos dalyvius: tėvą, kuris mano turįs teisę mušti savo dukrą, močiutę, kuri, pati būdama moteris, palaiko fizinį ir emocinį smurtą, ir jauną merginą, kuri vietoj aiškios pagalbos ir instrukcijų, kaip susitvarkyti, patiria smurtą. Trenkimas per veidą – ne šiaip fizinė bausmė, tai elgesys, kuris menkina savivertę, kelia nerimą ir baimę.
„Galime svarstyti apie tolesnį šios istorijos scenarijų. Jei namie yra daugiau mergaičių, tikėtina, kad jos auklėjamos panašiai. Didelė tikimybė, kad tėvo smurtą patyrusi mergaitė rinksis ją skriaudžianti partnerį, nes toks elgesys jai yra norma – juk namie tai buvo priimtina ir legalu. Jei šioje šeimoje auga berniukas, kokią žinią apie vyro ir moters tarpusavio santykius iš tėvo gauna jis? Tyrimai ir konsultacinė praktika rodo, kad vaikams tėvų – pagrindinių autoritetų – elgesys tampa pavyzdžiu, pagal kurį jie mokosi, kaip dera elgtis. Dažnai kartojami veiksmai, tiek teigiami, tiek neigiami, įtvirtina elgesio modelius, tarp jų – ir smurtą“, – dėsto J. Vyšniauskytė-Rimkienė.
Galime paklausti savęs: ar tokios ateities norime savo vaikams? Ar žinome, ką turime daryti patys? J. Vyšniauskytė-Rimkienė pataria žengti pirmą žingsnį: „Norint išmokti elgtis nesmurtiškai, pirmiausia būtina išmokti tinkamai reikšti savo emocijas – ypač pyktį. Manau, šiuo metu galėtume pasimokyti iš savo mažamečių vaikų, kaip sveikai reikšti emocijas.
Dar vienas ne mažiau svarbus žingsnis – išmokti brėžti ribas, kai kitas žodžiu ar veiksmu jas peržengia. Turime atrasti jėgos neleisti skriausti savęs ir savo artimojo. Trečia – prašyti pagalbos smurto atvejais nelengva, bet dažnai būtina. Tai drąsos, o ne silpnumo požymis.“
(be temos)