Naujasis krepšinio generolas nuoskaudų užantyje nelaiko

"Daug. Tiek man, tiek mano aplinkai. Žinote, kokiomis aplinkybėmis man teko palikti federaciją… Tačiau jokios gyvenimo negandos negali sugriauti pasirinkto kelio", – iškart po rinkimų atviravo M.Balčiūnas, paklaustas, ką jam reiškia sugrįžti į LKF.

Iš Biržų kilęs 44-erių kaunietis LKF generaliniu sekretoriumi jau dirbo nuo 2007 iki 2013 m. Postą jis buvo priverstas palikti dėl konflikto su tuomečiu vyrų rinktinės strategu Jonu Kazlausku. Šis, ne kartą reiškęs abejonių dėl M.Balčiūno kompetencijos, netikėtai pasitraukė iš posto ir teigė grįšiąs tik M.Balčiūnui palikus federaciją. Trenerį palaikė ir LKF prezidentu tapęs A.Sabonis.

Be to, M.Balčiūnui šešėlį metė ir Panevėžio teisėsauga, iškėlusi bylą dėl esą piktnaudžiavimo skirstant valstybės lėšas, skirtas 2011 m. Europos čempionatui organizuoti. Nors netrukus M.Balčiūnas, siekdamas sugrąžinti J.Kazlauską ir A.Sabonį į jų užimamus postus, savo kėdę paliko, laikas parodė, kad tiek treneris, tiek teisėsauga klydo. Jis buvo visiškai išteisintas teisme, o J.Kazlausko ambicijos taip ir liko nepagrįstos jokiais konkrečiais argumentais.

Vėliau M.Balčiūnas spėjo padirbėti Lietuvos sporto universiteto (LSU) prorektoriumi, tapo vienu sėkmingai veikiančio Tarptautinio krepšinio universiteto įkūrėjų.

Vėl tapęs LKF generaliniu sekretoriumi M.Balčiūnas mažiausiai trejus metus formuos krepšinio politiką Lietuvoje, rūpinsis visomis grandimis – nuo vaikų ir jų trenerių iki suaugusiųjų rinktinių, bandys atgaivinti moterų krepšinį ir grąžinti pergales tarptautinėse arenose.

Medaliai – ne vienintelis sėkmingo darbo rodiklis, bet iš 8–9 mūsų rinktinių per metus turėtų būti nors vienas trofėjus.

"Visas mano gyvenimas susijęs su krepšiniu, turbūt nuo pat darželio laikų. Džiaugiuosi, kad per savo veiklas pažinau visas iškiliausias krepšinio asmenybes, tokias kaip Stanislovas Stonkus, Vladas Garastas, iš kurių stengiausi mokytis tiek kaip specialistas, tiek kaip žmogus", – pasakojo šią savaitę į "Kauno dienos" televizijos studiją užsukęs M.Balčiūnas.

Redakcijoje jis atsakė į laidos vedėjo Gražvydo Muižio klausimus.

– Ką tokio su V.Gedvilu pažadėjote savo rinkėjams, kurių daugumą sudarė krepšinio mokyklos ir treneriai, kad per LKF prezidento rinkimus surinkote daugiau nei pusę visų balsų – 77 iš 135 galimų – ir laimėjote didžiule persvara prieš kitus du kandidatus?

– Daug žadėti nereikėjo. Tiesiog pabendravome su vaikų, jaunimo treneriais, išklausėme jų kasdienes problemas. Pavyzdžiui, apie motyvacijos trūkumą. Treneris, išauginęs rinktinės kandidatą, nemato galimybių atsidurti to amžiaus rinktinės trenerių štabe, kad galėtų semtis tarptautinės patirties. Tai negerai. Kitas dalykas – geriausių žaidėjų atėmimas iš mažesnių miestų komandų ir išvežimas į didmiesčius. Ne vienus metus su gabiu žaidėju dirbusiam treneriui akimirksniu sugriūna visa komanda ir jis jaučia nusivylimą. Šiuo atveju mes norime jį motyvuoti tęsdami jo tarifikaciją. Kitaip sakant, pirmąjį trenerį susiedami su tuo gabiu žaidėju. Jei toks talentas pateks į savo amžiaus rinktinę, tam treneriui turėtų būti suteikiama atitinkama aukštesnė kategorija – kad jo darbas būtų tinkamai įvertintas, o ne nubrauktas sulig vienu žaidėjo perėjimu. Tam reikalingi struktūriniai sistemos pokyčiai ir mes tai darysime.

– V.Gedvilui laimėjus LKF rinkimus, buvo daug nusivylusiųjų, esą grįžta sovietiniai laikai, prisiminta ir Darbo partija. Ar šie nuogąstavimai pagrįsti?

– Jei tie komentatoriai su V.Gedvilu praleistų vieną dieną, jie pakeistų nuomonę, o po savaitės jau norėtų dirbti kartu. Suprantu, kad Robertas Javtokas daugeliui jaunimo atrodo patrauklesnis, bet reikia vertinti ne tik išorinį įspūdį. Kalbant apie V.Gedvilą, sunku atskirti politiko įvaizdį nuo krepšinio specialisto, bet kaip krepšinio žmogus jis yra pasiekęs labai daug. O ir jo dvylikos metų patirtis Seime pravers visiems numatytiems struktūriniams pokyčiams. Tad krepšinio bendruomenei V.Gedvilas buvo geriausias pasirinkimas iš visų trijų kandidatų.

– Į LKF generalinio sekretoriaus postą grįžote po ilgo laiko. Atskleiskite, kas įvyko 2013-aisiais, kai dėl neva jūsų elgesio iš LKF trumpam buvo pasitraukę tuometis jos prezidentas A.Sabonis ir vyrų rinktinės vyriausiasis treneris J.Kazlauskas.

– Buvęs rinktinės treneris man pareiškė mistinių kaltinimų, kurie buvo absoliutus blefas. Kodėl jis taip elgėsi, man visiškai nesuprantama iki šiol. Stebėjausi, kodėl buvo kuriami tie šešėliai. Tuo metu įstatymiškai gal ir galėjau likti poste, bet nejaučiau moralinės teisės, todėl atsistatydinau. Gal žmonėms neįtiko mano pozicija dėl tuo metu jų puolamo trenerio V.Garasto. Be to, buvo tam tikrų teisėsaugos veiksmų prieš mane. Šiuo metu morališkai jaučiuosi gerai ir nuoskaudomis negyvenu.

– Kokie dabar jūsų santykiai su A.Saboniu?

– Neutralūs. Labai gerbiu šį žmogų. Niekada su Arvydu nesilyginau. Aš atstovauju krepšinio bendruomenei ir dirbu jų patikėtus darbus. A.Sabonį, net ir baigusį kadenciją, norime išlaikyti krepšinio struktūroje ir jam pasiūlyti Garbės prezidento pareigas.

– Kokiais kriterijais vertinsite savo darbą?

– Reikėtų vertinti bent keliais pjūviais: vienas kriterijų būtų sportinis, kitas, pavyzdžiui, finansinis. Tarkime, dabar LKF biudžetas yra apie 3 mln. eurų. Panašus buvo ir 2012-aisiais, man dirbant LKF, nors perkamoji galia tada skyrėsi gerokai. Manau, kad jis galėtų būti 4–5 mln. eurų. Kalbu ne apie lėšas iš biudžeto, o komercines pajamas, tačiau reikia aktyviai dirbti verslo rinkoje. Viliuosi, kad mums pavyks to pasiekti. Viena galimybių – krepšinio žinių pardavimo platforma. Šioje srityje yra daug perspektyvų. Neseniai kalbėjau su treneriu Mindaugu Lukošiumi, kuris daug metų dirba Artimuosiuose Rytuose – Bahreine, Katare. Šiose rinkose mes stipriai pralaimime Serbijos krepšinio specialistams. Manau, kad tai turėtų pasikeisti. Būtų naudinga visoms grandims: ne tik treneriams, bet ir mūsų teisėjams bei kitiems krepšinio srityje dirbantiems mūsų specialistams. Kalbant apie sportinius kriterijus, medaliai – toli gražu ne vienintelis rodiklis, bet iš visų 8–9 mūsų šalies rinktinių per metus turėtų būti nors vienas trofėjus. Dabar tokia situacija, kad buvo gal 25 bandymai laimėti medalius, bet iš visur grįžome tuščiomis. Vadinasi, kažkas iš esmės šioje sistemoje yra negerai.

– Medaliai svarbu, bet kur mūsų individualūs jaunieji talentai, kurie papildytų Lietuvos vyrų rinktinę? Kur naujieji macijauskai, šiškauskai, valančiūnai?

– Žvaigždžių turime. Mūsų šalies rinktinė sudaryta unikaliausios visų laikų mūsų jaunimo rinktinės, laimėjusios visus titulus (Kazio Maksvyčio treniruojama jaunimo komanda tapo Europos ir pasaulio čempione – aut. past.), pagrindu. Vyrų rinktinėje turime vieną geriausių puolėjų grandžių pasaulyje – Joną Valančiūną, Domantą Sabonį ir Donatą Motiejūną, gerų metikų, kitų pozicijų žaidėjų. Reikėjo parinkti geriausią trenerį, kuris tai išnaudotų. Čia jau yra federacijos darbas. Manome, kad K.Maksvytis, su jaunimu pasiekęs skambių pergalių, dabar su buvusiais auklėtiniais geriausiai susitvarkys ir vyrų rinktinėje.

– Viena pagrindinių jūsų skelbiamų tezių – krepšinio valdymo decentralizacija. Ar pirmas darbas bus Lietuvos moterų krepšinio ir Moksleivių krepšinio lygų atskyrimas nuo federacijos?

– Jau turime Moterų krepšinio lygos potencialią direktorę, kurią pasiūlė patys klubai. Vadovo ieškome ir Moksleivių lygai. Manome, kad taip bus taupomos ir federacijos lėšos, ir šių lygų veikla bus efektyvesnė.

– Moterų krepšinio rinktinę patikėjote gelbėti Rimantui Grigui. Šis specialistas kalbėjo apie planus suburti Lietuvoje pajėgų klubą, kuris vėl dalyvautų moterų Eurolygos varžybose. Tačiau, jei moterų krepšinis neįdomus žiūrovui ir jo lygis negali pakilti pats, gal ir neverta jo dirbtinai tempti už ausų.

– Moterų krepšinis – labai svarbi visos mūsų sistemos dalis. Jis pasiekęs didelių laimėjimų, yra olimpinė šaka ir turi būti vystomas. Turime gerą rinktinę ir augančias gabias žaidėjas, bet reikia padėti joms tobulėti. Tam reikia sistemos, pavyzdžiui, atgaivinti merginų krepšinio centrus, plėtoti jų veiklą, kartu didinti masiškumą, rūpintis moterų krepšinio įvaizdžiu.