D. Adomaitis: atsistatydinti daug proto nereikia

Pokalbis su juo – laidoje „Dėmesio centre“.

– Pone Adomaiti, po nesėkmės aštuntfinalyje apie atsistatydinimą dar nepranešėte, bet akivaizdu, kad apie tai galvojate. Kokios jūsų mintys?

– Mintys kyla įvairiausios. Faktas, kad buvo iškelti tikslai, kurie liko neįgyvendinti, tačiau yra ir įsipareigojimai, kurie yra ilgalaikiai. Laukiu kitos savaitės, kada bus susitikimas federacijoje, tuomet, manau, bus pateikta visa informacija.

– Kamuolys, sakote, federacijos pusėje? Pats sprendimų jokių nedarysite?

– Nereikia būti labai protingu, kad imtum ir atsistatydintum. Man prisiimti tą atsakomybę nebūtų problema. Tačiau kai diskutavome, diskutavome apie visą ketverių metų olimpinį ciklą. Kaip žinote, lapkričio mėnesį prasideda atranka (į 2019 m. pasaulio čempionatą – LRT.lt), tai šioje situacijoje pasitraukti, manau, atrodytų kaip slėpimasis, bėgimas į krūmus. To daryti aš tikrai nenoriu.

– Sakote, kad jūsų savanoriškas pasitraukimas būtų traktuojamas kaip „palikimas ant ledo“? Liko keli mėnesiai, treneris išėjo, naujo nėra, ateinantis naujas nepažįsta žaidėjų ir t.t. Apie tai jūs kalbate?

– Taip. Ir vasarą buvo kviečiami į rinktinę žaidėjai, kurių dalis buvo ilgiau rinktinėje, kad „įeitų“ į sistemą, kad būtų, kai negalės dalyvauti NBA ir Eurolygos žaidėjai. Apie tai buvo galvojama iš anksto ir tam ruošėmės.

– Grįžkime prie čempionato. Turėjote laiko pagalvoti ir turbūt tik apie tai ir galvojate pastaruoju metu. Kokias klaidas padarėte? Ką būtumėte daręs kitaip?

– Nežinau. Gal dar daugiau akcentuočiau tai, kad reikia atsiriboti nuo informacijos srauto, kuris buvo prieš lemiamas rungtynes su Graikija. Informacijos srautas – tiek neigiamas, tiek teigiamas, kai jau kabinami medaliai, – manau, turėjo įtakos. Peržiūrėjau tas rungtynes ir matau, kad kai kurie žaidėjai paprasčiausiai perdegė. Noras, pastangos buvo ir to reikia, bet kartais sprendimai, kurie krepšinyje svarbiausi, buvo paveikti emocijų.

Gal dar daugiau reikėjo akcentuoti, kokia pavojinga ir stipri yra Graikijos rinktinė. Tai akcentavome: rodėme ir žaidimo stilių, gerus momentus, akcentavome rungtynes su Prancūzija, kai graikai per nepilnas dvi minutes sugebėjo laimėti atkarpą 12:0. Manau, apie tai reikėjo kalbėti dar daugiau.

– O jūs pats? Prieš aštuntfinalį supratau, kad jūs, jei ruošiatės ne pralaimėjimui, tai bent tikrai neatmetėte tos galimybės. Kalbėjote apie skirtingų ekspertų skirtingus vertinimus, to įtaką žaidėjams. Tarsi iš anksto ieškota pasiteisinimų.

– Ne, jokių būdu. Kaip tik stengiausi, kad kažkas pradėtų kalbėti ir nenuvertintų Graikijos. Visi buvo juos nuvertinę. Visi sakė, kad jie – silpna komanda. Mano tikslas ir buvo atkreipti dėmesį, kad Graikija iš tiesų stipri rinktinė. Žinojau, kad laukia labai sunkus mūšis, kad tai tarsi 40 min. finalas mums. Ir kad mes turėsime laimėti, o ne graikai stengtis nepralaimėti.

– Kalbant apie kalbas. Tai yra savotiška tradicija, ypač federacijoje, labai didelį dėmesį skirti informaciniam laukui. Linas Kleiza šioje laidoje pasakė „bus auksas“, nes jam taip atrodė. Kiti turėjo kitokią nuomonę. Bet žiūrint iš esmės: pasiruošimas buvo, komanda yra, sirgalių daugiau nei bet kuri kita pasaulio šalis turi – kam kreipti dėmesį kas ką kalba? Žaiskit ir viskas.

– Aš asmeniškai nekreipiau dėmesio. Neskaičiau, nesidomėjau, atsiribojau nuo visų socialinių tinklų ir t.t. Man tai poveikio ir taip nedaro, aš esu ne dvidešimties metų. Bet žaidėjai kreipia į tai dėmesį. Reikia suprasti, kad tai – nauja karta. Lengva pasakyti: „neskaityk, nekreipk dėmesio.“ Bet jie skaito, jie naudojasi socialiniais tinklais „Facebook“, „Instagram“, „Twitter“. Jie gauna visą informacijos srautą ir juos tai veikia.

– Bet kuriuo atveju, informacinis laukas turbūt nėra tai, kas lemia rungtynių rezultatus? Juo labiau, kad visada buvo ir bus, kurie vertina, komentuoja – ypač Lietuvoje, kurioje krepšinis labai svarbus.

– Tai yra mūsų profesijos dalis. Niekada nebus taip, kad visi tave mylės. Turi tapti čempionu, laimėti prieš visus, kad dauguma pasakytų: „taip, buvo gerai.“ Pas mus taip yra ir su tuo reikia susitaikyti. Krepšinis Lietuvoje yra sportas numeris vienas, sirgalių visada atvažiuoja armija. Iš tikrųjų, labiausiai pralaimėjus gaila būna būtent dėl sirgalių. Jie pasiima darbe atostogas, planuoja keliones ir visur kartu su rinktine važiuoja, palaiko iki paskutinės sekundės – prieš juos labiausiai apmaudu.

Turi tapti čempionu, laimėti prieš visus, kad dauguma pasakytų: „taip, buvo gerai.“

– Rinktinės komplektavimas, ar tiksliau – jūsų štabo. Jūs pats esate gana jaunas treneris. Sau į asistentus pasiėmėte dar jaunesnį – Ramūną Šiškauską. Tai nebuvo klaida? Gal reikėjo pasiimti Gintarą Krapiką ar Valdemarą Chomičių, kurie daug metų praleido su rinktine, matė ir šilto, ir šalto.

– Nė vieną dieną nesigailėjau dėl savo sprendimų, dėl savo asistentų.

– Arba, pavyzdžiui, Renaldas Seibutis – patyręs krepšininkas, protingas, motyvuotas. Kodėl jo nepakvietėte?

– Norėjome ir Antano Kavaliausko, ir Pauliaus Jankūno, bet patys žinote visą situaciją. Visi žaidėjai, kurie buvo kviesti ir nebuvo rinktinėje, turėjo išsispręsti savo problemas, pirmiausia – sveikatos. Kita vertus, nė vienas nepasakė, kad ateityje nežais rinktinėje. Aš labai tikiuosi, kad jie visi žais. Nėra taip, kad nepakvietėme – visi turėjo savo argumentus ir savo priežastis, kodėl negali žaisti. Priversti nei noriu, nei galiu.

– Ko jus išmokė šis čempionatas?

– Pasakysiu atvirai, kad labiausiai turbūt nustebino, jau po viso čempionato, kolegų, trenerių, buvusių rinktinės trenerių padrąsinančios žinutės. Po viso spaudimo, kuris buvo, ir po tikrai skaudaus pralaimėjimo toks palaikymas yra labai malonus. Sulaukiau racionalių vertinimų, situacijos apžvelgimo – tai labai padeda. Pagalbos ir patarimų iš kolegų sulaukiau dar per pasiruošimo ciklą. Tai maloniai nustebino. Kitas dalykas, Lietuvos rinktinėje niekada nebuvo problemų su darbu ar noru žaisti už Lietuvą, todėl labai vertinu žaidėjų atsidavimą nuo pat pirmos dienos, kai atvažiavo į rinktinės stovyklą. Lygiai taip pat mačiau, kad visi nuoširdžiai liūdėjo dėl pralaimėjimo, veiduose tas apmaudas buvo matyti.

– Treneri, jeigu liksite vadovauti rinktinei, svarbūs keli dalykai. Pirmiausiai – tai visuomenės pasitikėjimas. Po šio pralaimėjimo bus daugiau ką įrodinėti ir tai dar didesnis spaudimas jums. Suprantate, kad galite būti spaudžiamas į kampą?

– Spaudimas mūsų darbe visada yra. Kiekvienose rungtynėse, kiekviename turnyre, kasdien yra spaudimas. Situacija yra nelengva tuo, kad pasikeitus sistemai, ne visi žaidėjai galės dalyvauti atkrintamajame etape.

– Pavyzdžiui, „centrai“: Artūras Gudaitis išvažiuoja į Milaną, Jonas Valančiūnas grįžta į NBA. Kas bus jūsų „centras“? Tai atrodo paprasti klausimai, tačiau yra esminiai.

– Žinoma, taip. Bet iš kitos pusės, kas man irgi nelabai patinka, mes linkę nuvertinti priešininkus. Kažkas nežaidžia, kažkas silpnas, silpna rinktinė... Visi moka žaisti. Jau dabar yra labai geros rinktinės, kurios nustebino ir dar nustebins, nors neturi pasaulinio lygio žvaigždžių. Kitas dalykas – tai mūsų savivertės klausimas. Kalbame, kad nebus žaidėjų, nebus kam žaisti... Mes turime daug gerų žaidėjų. Aš neabejoju, kad puikūs žaidėjai susirinks į rinktinę ir parodys gerus rezultatus, nes paprasčiausiai norės užimti tam tikrą vietą, įrodyti, ką sugeba. Mūsų vaikų treneriai atlieka fantastišką darbą. Praktiškai kasmet vienos ar kitos jaunimo rinktinės lipa ant podiumo ar laimi čempionatus. Manau, kad mums paprasčiausiai reikia pradėti geriau apie save galvoti, geriau save vertinti.