Skrydis be atgalinio bilieto išpildė svajonę šokti

Neplanuotos permainos

Paulius buvo iš tų, kurie tikino, kad niekada nekeliaus į užsienį, nes ir Lietuvoje galima daug pasiekti. Baigęs choreografijos studijas Klaipėdos universitete, vaikinas tik trumpam ketino išvykti į Norvegiją: norėjo užsidirbti pinigų, kad grįžęs galėtų įkurti šokių studiją. Tuo metu jis vis dar šoko "Žuvėdroje".

"Susiklostė taip, kad išsiskyriau su mergina, mūsų bendri planai sužlugo, o aš nusprendžiau keliauti ne į Norvegiją, bet pas seseris į Londoną. Nusipirkau bilietus ir išskridau. Nors nepirkau bilieto atgal į Lietuvą, planavau, kad grįšiu po kelių mėnesių", – pasakoja apie tai, kaip atsidūrė Londone.

Nieko nelaukdamas įsidarbino viešbutyje, kuriame sėkmingai dirbo jo seserys. "Dirbant laikas prabėgo nepastebimai, reikėjo apsispręsti, ką darysiu toliau", – dalijasi Paulius.

Savo šokio pamokose kartais jaučiuosi kaip psichologas. Jei iš mokinių kūno kalbos matau, kad kažkas negerai, sustabdau pamoką ir kalbuosi.

Nors jam sekėsi gerai, uždirbo nemažai, jausmas, kad čia ne jo vieta, Pauliaus neapleido. Nuo septynerių šokęs vaikinas nusprendė susirasti darbą, kuris būtų susijęs su šokiais.

"Internete įdėjau skelbimą, kad ieškau darbo. Jau kitą dieną sulaukiau skambučio: man pasiūlė būti šokių trenerio padėjėju", – nepamiršta to džiaugsmo, kuris apėmė aplankius netikėtai sėkmei.

"Buvau labai laimingas – man tiko bet koks darbas, kad tik būtų susijęs su šokiais. Erdvi šokių studija buvo pačiame Londono centre, dauguma klientų – britai", – prisimena Paulius.

Nors krūvis buvo didžiulis – nuo 5 iki 14 val. vis dar dirbo viešbutyje, o vėliau skubėdavo į šokių pamokas, kuriose dirbdavo iki 22 ar 23 val., ir grįžęs namo, pamiegojęs vos dvi ar tris valandas, vėl kartodavo visą rutiną – nejautė didžiulio nuovargio. Jį kompensavo laimė daryti tai, ko iš tikrųjų nori.

Varžybos ir kelionės

"Po truputėlį atsirado daugiau papildomų pamokų – poros pas mane ateidavo ruošti vestuvinio šokio ar tiesiog pavieniai asmenys norėjo išmokti šokio pagrindų. Klaipėdos universitete įgyta kvalifikacija pravertė darbe nesusidūriau su jokiomis problemomis", – pasakoja Paulius.

Po penkių mėnesių jau galėjo atsisakyti darbo viešbutyje. "Tada viena profesionalius šokius šokusi mergina man pasiūlė šokti kartu. Iki tol maniau, kad daugiau niekada nešoksiu kaip profesionalas. Jau buvo praėję ketveri metai – netikėjau, kad po tiek laiko grįšiu į didįjį sportą. Bet susigundžiau. Geriausi Londono treneriai, apie kuriuos anksčiau net nedrįsdavau pasvajoti, dabar tapo mano treneriais", – pasakoja apie grįžimą į sportą.

Paulius ėmė dalyvauti tokiose prestižinėse varžybose, kaip "Blackpool" ar "UK Open". Nors iš pradžių nepatekdavo į tolesnius raundus, vien tik dalyvauti tokiose varžybose buvo nuostabi patirtis. Be to, ilgainiui ir rezultatai pradėjo gerėti.

Lietuvis ne tik grįžo į profesionalų sportą, bet ir pradėjo šokti kategorijoje, kurioje porą sudaro profesionalas ir mėgėjas. "Anglijoje tokie šokiai labai populiarūs. Mes šokame varžybose – dalis mano uždarbio yra būtent iš tokios veiklos. Važinėjame po pasaulį, teko varžytis beveik visose Europos šalyse, Niujorke, Dubajuje. Į Aziją stengiamės nekeliauti, nes tai užtrunka labai ilgai. Kadangi pats šoku kaip profesionalas, noriu praleisti kuo mažiau pamokų. Čia jau aš moku treneriams, kad jie mane ruoštų konkursams", – dalijasi jis.

"Londone gali turėti visus geriausius trenerius, bet jie – ne patys pigiausi. Pavyzdžiui, šią savaitę pas mokytojus praleidau šešias valandas, o pusantros valandos treniruotė porai kainuoja apie 200 svarų", – atvirauja Paulius.

Kartu su pirmąja savo partnere Londone, su kuria jau nebešoka poroje, iš 300 vien tik savo kategorijos dalyvių "Blackpool" varžybose Paulius pateko tarp 45 geriausių porų. "Tai buvo labai geras rezultatas, pasiektas per palyginti trumpą laiką. Kovo mėnesį vėl pradėsiu varžytis. Jau su nauja partnere mes šokame Lotynų profesionalų kategorijoje", – pasakoja jis.

Pats sau šeimininkas

Studijuodamas Klaipėdoje Paulius trejus metus koncertavo, o varžybose dalyvavo su "Žuvėdra", dažniausiai – antroje kolektyvo komandoje. "Paskutiniame "Žuvėdros" čempionate Vokietijoje šokau su pirma komanda – nors tąkart likome ketvirti, varžybos buvo labai svarbios, nes vėliau kolektyvas pasiliko tik prie koncertinės veiklos", – pasakoja jis.

Lietuvoje Paulius ir vaikus mokė šokti. Toji patirtis irgi pravertė. Anglijos sostinėje jis rado studiją, kurioje nuomojasi salę ir moko šokio. Tiesa, dar neseniai jis mokė vaikus lietuviškame darželyje. "Jis priklauso vienai iš mano klienčių. Teko atsisakyti šio darbo, nes darželis buvo labai toli, o susisiekimas nepatogus. Nors mokyti mažus vaikus – tiesiog nuostabu", – džiaugiasi dar viena galimybe realizuoti save.

Paulius sako, kad dirbti tik sau ir nuo nieko nepriklausyti Londone nėra sudėtinga. "Dirbu kaip laisvai samdomas darbuotojas, kuris susimoka reikiamus mokesčius. Anglijoje susitvarkyti mokestinius reikalus – tikrai paprasta. Ir net jei suklysti, tu gauni laišką ar tave kitaip perspėja, bet iškart tikrai nebaudžia. Užtenka kelis kartus per metus prisėsti prie kompiuterio, pasiskaityti, o visa informacija lengvai prieinama", – patirtimi dalijasi lietuvis.

Kitokia šokio kultūra

Skambant "Brexit" varpams, Paulius prisipažįsta reguliariai sekantis Lietuvos ambasados Londone pateikiamą informaciją, tačiau nebijo ir blogiausio scenarijaus. "Kol kas nebuvo konkrečių pranešimų, kad lietuviams reikėtų tvarkytis kokius nors dokumentus. Jeigu teks palikti Londoną, yra Olandija, Amerika, Kinija – čia šokiai yra didžiulis verslas", – neslepia jis.

Į Lietuvą Paulius artimiausiu metu neketina sugrįžti. "Šoku WDC (angl. World Dance Council) federacijoje, kuri orientuota į 50 proc. sporto ir 50 proc. meno – emocinio ryšio su partneriu paiešką. Lietuvoje mes į šokius žiūrime pirmiausiai kaip į sportą, dauguma šokėjų yra pasirinkę Pasaulinę sportinių šokių federaciją (WDSF). Čia, Londone, aš iš naujo save atradau, dabar jaučiuosi artistiškas, pradėjau net fotografuoti. Pamatęs daugiau pasaulio, ir kaip žmogus patobulėjau. Anglijoje ir Lietuvoje šokio kultūra labai skiriasi", – savo pasirinkimą aiškina jis.

Dirbdamas su profesionalais vaikinas pradėjo jausti tikrąjį šokio malonumą. Net jei ir nepasieks finalo ar pusfinalio, tikras pasiekimas bus vien tik dalyvavimas, kadangi dabar jam svarbiausia – dalytis menu, atsiskleisti kaip artistui. "Aš visada buvau labai konkurencingas žmogus, bet dabar esu kitoks", – atvirauja jis.

"Turiu porą mokinių, kurios atėjo į mano pamokas po tam tikrų gyvenimo traumų, pavyzdžiui, vyro netekties. Savo šokio pamokose kartais jaučiuosi kaip psichologas. Jei iš mokinių kūno kalbos matau, kad kažkas negerai, sustabdau pamoką ir kalbuosi. Jaučiu, kad galiu žmonėms padėti ne tik per šokius, bet ir juos išklausydamas. Labai džiaugiuosi, kad tai supratau", – atradimais dalijasi Paulius.

Londone Paulius jaučiasi gerai, bet prisipažįsta esantis Lietuvos patriotas. "Lietuva man visada bus svarbiausia. Ypač – Kaunas. Ir už "Žalgirį" sergu – vien dėl jo kartkartėmis grįžtu į Kauną. Buvo ir tokių atvejų, kai atskridau tiesiai į varžybas, o ryte vėl išskridau į Londoną", – šypsosi kaunietis.