Iššūkis – ir lietuvių nervų sistemai

Tai Lietuvos futbolo istorijoje iki šiol pasitaikė vos vieną kartą. Šeštadienį mūsų šalies rinktinė po ilgų metų apsikeis vaidmenimis su varžovais – Lietuvos ekipa bus ta komanda, kuri turi ką prarasti.

Ant kortos – svajonė

Iš Turkijos, kur baigė sezoną prie "Gaziantepspor" komandos vairo, grįžęs Jose Couceiro nevyniojo žodžių į vatą. "Jei pavyks įveikti Rumuniją, svajonė apie pasaulio čempionatą liks gyva", – ištarė Lietuvos rinktinės strategas.

Įspūdingai 2010 m. pasaulio čempionato atrankoje startavusius lietuvius ant žemės prieš kelis mėnesius nuleido prancūzai, tačiau du skaudūs Francko Ribery dūriai neatėmė iš mūsiškių vilties.

Viskas priklauso nuo J.Couceiro ir jo auklėtinių, kuriems, tiesa, liko tik minimalios galimybės klysti. Lietuvos futbolo rinktinė atsidūrė sau neįprastoje teritorijoje. Lietuviai dažniausiai įpratę, kad daugelyje rungtynių psichologinis spaudimas tenka daugiau prarasti galintiems varžovams. Žinoma, jei jie – ne iš Farerų salų ar San Marino.

Šįkart viskas kitaip. Kažkas panašaus Lietuvos futbolo istorijoje nutiko vienintelį sykį. Per 1998 m. pasaulio čempionato atranką lietuviai buvo labai arti išsvajotos antrosios vietos grupėje. Tuomet Benjamino Zelkevičiaus vadovaujama komanda, kuriai atstovavo dabartinės rinktinės trenerių štabo narys Edgaras Jankauskas, Vilniaus "Žalgirio" stadione neatsilaikė prieš Airiją 1:2 ir turėjo atsisveikinti su savo svajonėmis.

Šįkart iki svajonės kelias gerokai tolesnis. Lietuviams gyvybe ar mirtimi alsuos visi likę mačai, žinoma, jei šį šeštadienį Marijampolėje pavyks išsaugoti teisę svajoti.

"Visi suprantame šių rungtynių kainą ir stengsimės padaryti viską, kad per likusius mačus būtų dėl ko kovoti", – dienraščiui pažymėjo J.Couceiro.

Spaudimo nesibaimina

Kai Lietuvos ir Rumunijos rinktinės pirmą kartą stojo į mūšį rugsėjo mėnesį Kluže, psichologinis spaudimas ir atsakomybė teko šeimininkams.

Jie su savo užduotimis nesusitvarkė, patyrė gėdingą pralaimėjimą 0:3 ir, pasak kai kurių apžvalgininkų, iškart prarado galimybes 2010 m. keliauti į Pietų Afrikos Respubliką.

Šįkart rumunai į Lietuvą atvyko atsipalaidavę ir ramūs, o šeimininkams pergalės reikia kaip oro. "Žinoma, treneris užsiminė apie tą situaciją, bet man atrodo, kad mes patys to spaudimo nejaučiame. Ir manau, kad tai – mūsų privalumas, – pabrėžė geriausias praėjusių metų Lietuvos futbolininkas Marius Stankevičius. – Visada kartojau, kad mūsų rinktinei nereikia žiūrėti toli į priekį. Turime kiekvienas rungtynes žaisti kaip lemiamas, o taškus suskaičiuosime po atrankos ciklo."

J.Couceiro taip pat tvirtino, kad jo auklėtiniai yra pajėgūs susidoroti su įtampa ir atsakomybe. "Man tokia padėtis nėra naujiena. Ji nėra nauja ir daugeliui mūsų žaidėjų, nes su klubais jie yra žaidę daugybę svarbių mačų ir nacionaliniuose čempionatuose, ir Europos turnyruose.

Be to, įtampa žaidėjus kausto nebent pačioje rungtynių pradžioje, todėl tikiuosi, kad dėl to nekils labai daug problemų", – samprotavo portugalas.

Prioritetas – atakoms

Lietuviai stovykloje Marijampolėje labai atidžiai studijavo abiejų mačų su prancūzais vaizdo įrašus. Ypač daug rūpesčių kėlė aktyvus varžovų spaudimas, dėl kurio daugelis mūsiškių atakų baigdavosi vos prasidėjusios.

"Bet Paryžiuje pavyko sužaisti taktiškai brandžiau nei Kaune. Turime pasimokyti iš tos patirties, įvesti dar kelias korekcijas, ir viskas turėtų būti gerai", – vylėsi J.Couceiro.

Viena iš pagrindinių korekcijų – M.Stankevičiaus sugrįžimas. Kai nebuvo Genujos "Sampdoria" gynėjo, J.Couceiro teko daryti priverstines korekcijas, o dengiant spragas dešiniajame gynybos krašte, kentėjo žaidimas kitose aikštės vietose.

Šįkart lietuviai Rumunijos rinktinei patieks visa, kas geriausia, ką šiuo metu turi. Ir turės patys veržtis į priekį. "Kluže radome tinkamą balansą tarp gynybos ir atakų, bet šios rungtynės seniai užmirštos. Didžiausia bėda, kad kai kurie mūsų žaidėjai neturi praktikos klubuose. Bet neketinu dėl to skųstis. Jei norime pasiekti savo tikslų, turime įmušti", – akcentavo J.Couceiro.

M.Stankevičius save ir kolegas paragino nepulti stačia galva į priekį. "Jauni rumunų žaidėjai norės įrodyti naujam treneriui, kad ne veltui yra pakviesti į rinktinę. Jų meistriškumas didesnis, bet aikštėje tai lemia ne viską. Tie du pralaimėjimai prancūzams nieko nepakeitė. Mūsų komanda išliko psichologiškai tvirta, o noro ir sveikų ambicijų mums niekada netrūko. Netrūks ir rytoj Marijampolėje", – užtikrintai pareiškė vienas rinktinės lyderių.

Lietuvos futbolo rinktinė

Vartininkai: Žydrūnas Karčemarskas (Maskvos "Dinamo", Rusija), Paulius Grybauskas ("Otelul", Rumunija), Armantas Vitkauskas (Marijampolės "Sūduva").

Gynėjai: Ignas Dedura (Maskvos "Spartak", Rusija), Marius Žaliūkas ("Hearts", Škotija), Vidas Alunderis ("Tavria", Ukraina), Marius Stankevičius ("Sampdoria", Italija), Arūnas Klimavičius ("Ural", Rusija) ir Andrius Skerla ("Jagiellonia", Lenkija).

Saugai: Deividas Šemberas (Maskvos CSKA, Rusija), Saulius Mikoliūnas (be klubo), Linas Pilibaitis ("Gyorgi ETO", Vengrija), Mantas Savėnas ("Nosta Novotroick", Rusija), Darius Miceika ("Granit", Baltarusija), Mindaugas Kalonas ("Metalurg", Ukraina), Deividas Česnauskis (be klubo), Edgaras Česnauskis ("Moskva", Rusija), Darvydas Šernas ("Widzew", Lenkija), Mindaugas Panka ("Widzew", Lenkija) ir Vytautas Lukša ("MTZ- Ripo", Baltarusija).

Puolėjai: Tomas Danilevičius ("Livorno", Italija), Povilas Lukšys (Marijampolės "Sūduva").