Kaip V. Romanovas norėjo žaisti prieš Ronaldinho

Buvęs Edinburgo "Hearts" treneris ir direktorius Anatolijus Korobočka spaudai papasakojo linksmų nutikimų su skandalinguoju klubo savininku Vladimiru Romanovu, kuris šiuo metu slapstosi Rusijoje.

"V.Romanovas - savotiškas žmogus. 2006 metais dirbau "Reutovo" ekipoje ir kartą žmona mane pakvietė prie telefono.

– Sveikas. Kaip tu?  Ar turi laiko? Atvažiuok į Škotiją dirbti vyriausiuoju treneriu, - išgirdau ragelyje.

– Koks tavo vardas? - paklausiau.

– Volodia.

– Nesuprantu. Pasakykite tėvavardį.

– Vladimiras Nikolajevičius.

– Gal iš pradžių susitikime, susipažinsime, ypač kai jūs kviečiate mane dirbti vyr. treneriu.

– Aš viską žinau apie tave. Man reikia tavęs, - kalbėjo V.Romanovas.

Vis dėlto susitikome po trijų dienų.

– Aš atleidžiu Valdą Ivanauską. Man jis nepatinka, - tėškė Vladimiras.

"Hearts" buvo vieni Škotijos čempionato lyderių  ir norėjo patekti į Čempionų lygą.

–  Man reikalinga viza, - atsakiau.

– O, tu brokuotas.

– Kuria prasme?

– Na, jei neturi vizos. Štai telefono numeris – tau viską padarys.  Atskrisk į treniruočių stovyklą Nicoje, dvyliktą valandą išplaukiame su jachta iš Monako, - nurodė Vladimiras.

Skridau į Nicą su V.Romanovo sūnumi Romanu. Nusileidome. Oro uoste jis laukė manęs su Eduardu Malofejevu ir žurnalistais.

– Kodėl vėluojate? - sušuko Vladimiras. - Jachta nuplaukė.

Kažkokie žmonės griebė mūsų lagaminus ir nuvežė į oro uosto gilumą. Skrendame sraigtasparniais virš Viduržemio jūros. Aš pagalvojau: "Na, bent jau kažką savo gyvenime pamačiau".

Nusileidome prieplaukoje. Atpūškavo dvi valtys, pakrovė mūsų daiktus ir išvykome. Netrukus pasiekėme jachtą, kur jau laukė visa komanda.

Jachta - prašmatni. Mus pasitiko treneris Valdas Ivanauskas ir pakvietė papietauti. Romanovas liepė: "Malofejevai, atsisėsk iš dešinės - tu esi mano dešinioji ranka. Valdai, eikite prie komandos -  tu dar per jaunas.

O tu, Tolia, sėsk kairėje".

Staiga V.Romanovas apsižvalgė ir sušuko: "Kur mano telefonas?".

Paaiškėjo, kad striukė su telefonu, kredito kortelėmis ir pasu liko mus atgabenusioje valtyje. Jachta buvo sustabdyta, ir kol mes apie keturiasdešimt minučių valgėme, Romanovo darbuotojai valtimi išplaukė į jūrą, grįžo su striuke ir pakabino ją ant kėdės. Jis net neatsisukdamas, tarsi nieko nebūtų atsitikę, paėmė telefoną iš vidinės kišenės ir pradėjo kalbėtis.

Mums paskirstė kajutes ir pamaniau: "Jis pakvietė į futbolo komandą, o mes jachta plaukiojame. Kur treniruosimės? Paklausiau Malofejevo. Jis sakė: "Tave girdo, valgydina, plaukiok ir būk laimingas".

Po kelių valandų visa komanda susėdo į dvi mažas valtis ir nuplaukė į krantą. Atsidūrėme kažkokiame Prancūzijos mieste. Įlipome į autobusą, prabėgo vos dešimt minučių ir pasiekėme puikų stadioną. Vyko pusantros valandos treniruotė.

Valdas treniruoja, o mes su  Malofejevu stebime. Tada atgal į jachtą - vakarienei. Aš net nesupratau, kokiame mieste buvome. Kitą dieną - vėl į naują vietą. Ir taip - kasdien. Šioms treniruotėms V.Romanovas išleido 250 000 tūkst. eurų.

Trečią dieną jis sako:

– Klausyk, o tu tik vokiečių kalbą moki?

– Taip, - atsakiau.

– Ir ką tu čia darysi? Susiruošk ir po savaitės - namo. Pasirodo, esi čia nereikalingas.

Begėdiška! Jis ištraukė mane iš Maskvos, o dabar taip kalba.

Bet buvo sudėtinga situacija – vienas treniruočių ciklas baigėsi septintą dieną, o kitas, Austrijoje, turėjo prasidėti vienuoliktą. Malofejevo viza Europos Sąjungoje - vienkartinė ir tarp dviejų ciklų jam būtinai reikėjo grįžti į Maskvą.

Jis nuėjo skųstis V.Romanovui, tas sako: "Eduardai, viską sutvarkysime".

Stebiu iš šono: Vladimiras skambina kažkur, bet nieko negali padaryti. Sakau V.Romanovui: "Baigėsi pinigai mano telefone. Duokite man telefoną ir per pusvalandį išspręsiu visus vizos Malofejevui klausimus". Jis dar bandė pusvalandį - jokios naudos.

Tada V.Romanovas suriko Ivanauskui: "Valdai, tu turi du telefonus! Duok vieną Anatolijui". "Kaip tai?" - nustebo treneris. "Aš sakau – duok".

Pasiėmiau telefoną, paskambinau draugams, viską sutvarkiau ir sakau:

"Antradienį Malofejevas galės skristi iš Maskvos į Austriją". V.Romanovas viską stebėjo ir man padovanojo Ivanausko telefoną.

"O kam jis man? - klausiu. - Juk aš grįžtu atgal į Maskvą".

V.Romanovas: "Pirmadienį pasitiksi komandą Austrijoje. Patikrink viešbutį, aikštę ir viską man praneši".

Sakau V.Romanovui: "Arba aš dirbu, ar ne. Jei grįšiu į Rusiją, "Reutovo" mane dar gali priimti".

V.Romanovas: "Ne, man reikia tavęs".

Atvykau į Austriją (tai buvo 2006 m. pasaulio čempionato Vokietijoje metu), po dviejų ar trijų dienų sulaukiau skambučio iš Romanovo: "Turiu du VIP bilietus į artimiausias rungtynes, o aš esu vienas - tegul skrenda kas nors į Miuncheną".

Ir kaip skristi? Rungtynės prasideda po trijų valandų. V.Romanovas: "Ką? Nespėsite?".

"Taip, vien tik iki Linco reikia važiuoti pusantros valandos", - pasakiau.

"Tada užsukite pas mane rytoj ryte į viešbutį. Aš nenoriu skristi, geriau su automobiliu į Austriją atvažiuosiu".

Atvykstu į Miuncheną ryte. V.Romanovas pusryčiauja:

– O tu ką čia darai?

– Jūs paprašėte atvažiuoti ryte.

– Kodėl vakar į futbolą neatvykai?

– Būčiau nespėjęs.

– Kur vairuotojas?

– Aš pats už vairo.

– Jūs?! Eime.

Mūsų kelionė į stovyklą Austrijoje (penktą valandą vakaro  "Hearts" turėjo žaisti draugiškas rungtynes) buvo pats baisiausias košmaras. Jis man nuolat nurodinėjo, kur sukti bei vis kažko mokė.

– Ar jūs čia važinėjote anksčiau? - klausiu.

– Niekada.

– Ir kaip jūs žinote, kur važiuoti?

– O tu neteisingai važiuoji. Vėluoji. Štai rugiai auga.

Ir taip visą kelią. V.Romanovas - unikalus žmogus. Prie ko čia rugiai?

– Mes vėluojame! - piktinosi V.Romanovas. - Tu pažadėjai per keturias valandas ten patekti, bet mes vis dar kažkokiame kaime. O, čia irgi kažkokie futbolininkai bėgioja.

– Ei, tai jūsų komanda. Atvykome.

– Kaip?! O!

Po poros dienų V.Romanovas sako: "Anatolijau, man reikia surasti ežerą – kad būtų tylu, ramu. Kad atsijungčiau dvi arba tris valandas".

Radau ežerą už septynių kilometrų – nupjauta pieva, šimto penkiasdešimt metrų uola.

Su V.Romanovu atėjome pusę šešių ryte. Paukščiai dar nečiulba. Kažką jam tariau, Vladimiras prabilo:

– Taip, tylėk. Klausykis -  to niekada išgirsi.

– Ko?

– Tylos.

Po penkiolikos minučių sučiulbo paukščiai, pradėjo vaikščioti žmonės. V.Romanovas - man: "Dabar  gali kalbėti. Tu man radai vietą, kurios aš ieškojau. Palieku komandos viešbutį - būsiu čia".

Tada jis sako: "Užsakyk automobilį ketvirtai ryto."

Nuvykau pas namo savininką, kur persikėlė V.Romanovas, derėtis dėl transporto priemonės, paėmiau raktus ir einu miegoti.

3.45 val.  Vladimiras tarė: "Eikime".

Kur - nežinia. Jo įprotis – nepasakyti iki galo. Išeiname į gatvę - nėra automobilio. Pavogė? Žadinu šeimininką, o jis: "Jau šimtą metų niekas čia nevagia."

V.Romanovas ant manęs pyksta: "Tu viską man sugadinai!".

Paaiškėjo, kad namo savininko tėvas pamatė, kad automobilis stovi prie įėjimo ir naktį įvažiavo į garažą.

Sėdame į automobilį.

– Kur mes važiuosime?

– Ten, kur rugiai!

– Kokie rugiai?

– Neatsimeni? Mes važiavome prieš keturias dienas, o aš tau sakiau "rugiai".

– Taigi jie buvo netoli Miuncheno.

– Ieškok.

Suradome tuos rugius. Aušta, žmonių nėra. V.Romanovas paėmė peilį, nuėjo į lauką, pradėjo pjauti stiebus, susuko vainiką, užsidėjo. Šaukia man: "Tu esi laimingas žmogus. O galėjai skristi tada į Maskvą". 

Po treniruočių stovyklos V.Romanovas sako: "Atleidžiu V.Ivanauską. Tu -  vyr.treneris".

Aš įtikinėjau jį paskirti treneriu Malofejevą,  o ne mane, bet po pusės metų visgi juo tapau.

Tada V.Romanovas teigė: "Iš manęs jau juokiasi. Ketvirtą trenerį keičiu ".

Draugiškose rungtynėse prieš "Barcelona" su Ronaldinho priešakyje ir stebint 60 tūkstančių žiūrovų V.Romanovas norėjo išeiti į aikštę ir žaisti.

Aš jam neleidau: "Būtumėte iš anksto įspėjęs, būtume pasirengę. Užjuoks."

Vladimiras man pasakė: "Tu ne treneris!".