Kaip klostosi vis sudetingesniais ir daugialypiais tampantys karo veiksmai ir ko perspektyvoje gali tikėtis ir imtis, „Kauno diena“ kalbėjosi su karybos apžvalgininku Yigalu Levinu.
– Ukraina jau ilgą laiką tiesiog talžo Rusijos gamyklas ir laivyną. Nėra abejonių, kad Rusija ieško kontrpriemonių, bet kaip jai sekasi šie ieškojimai?
– Šiandien šiame kare rusai jau naudoja visiškai visas galimybes ir priemones, kokias tik turi. Na, neskaitant branduolinio ginklo ir totalinės mobilizacijos. Kas, beje, jiems irgi nelabai padėtų. Žinoma, jie stengiasi atsimušti, bet visos jų kortos jau ant stalo, rankovėje paslėptų kozirių tiesiog nėra. Tai yra jie veikia „plokštumoje“, o tuo metu Ukrainos galimybės kyla.
– Ukraina smūgiams jau naudoja pažangų amerikietišką DI ir kitas technologijas, prie kurių Rusija prieigos neturi ir tikėsimės neturės. Tai reiškia, kad kiek tolimesnėje perspektyvoje Ukraina ims vis labiau lenkti Rusiją technologinėse varžybose?
– Technologinis atotrūkis jau dabar Ukrainos naudai, bent jau kai kuriose srityse. Taip, rusai negali gauti amerikietiškų DI sistemų, bet gali naudoti kiniškas. Bet nauda jiems iš to ribota: Ukraina naudoja amerikietišką „Palantirą“, o kinai tokio lygio technologijų kol kas neturi. Taigi, kas liečia bent jau dronus ir robotizuota sistemas apskritai, Ukraina jau dabar pirmauja, o su laiku atotrūkis didės.
– Ukraina plėtoja nuosavas antidronų programas. Ar Rusija kuria panašias?
– Taip, rusai taip pat kuria dronų perėmėjus, bet ir šioje srityje Ukraina yra visa galva aukščiau.
– Kurios priemonės Ukrainos arsenale labiausiai pasiteisina atremiant oro, ypatingai dronų, atakas? Raketos? Dronų perėmėjai?
– Labiausiai pasiteisina kompleksiškumas. Reikia visko – nuo perėmėjų iki raketų ir patikimo ryšio. Išskirti efektyviausią ginklą nederėtų, nes pavyzdžiui raketa gali numušti droną, bet ji yra brangi, o dronas – pigus. Jei kalbėti apie kainos – kokybės santykį, tai jis bus perėmėjų naudai.
– Abipusių oro smūgių masiškumas yra šiurpinantis, ypatingai mažoms valstybėms, kaip Lietuva, turinčioms gana kuklias galimybes įsigyti brangią oro gynybos ginkluotę. Ką patartumėte mums?
– Nė viena šalis ar armija pasaulyje negali 100 proc. „uždengti“ savo dangaus. Lietuvai pirmiausiai patarčiau neveikti vienai. Jūs turite NATO, ir jei net ne visi Aljanso nariai Europoje suvokia grėsmės mastą, jį suvokia jūsų kaimynai – lenkai, latviai, estai, skandinavai. Kurkite daugiapakopius konstruktus: jei NATO – globalus konstruktas, jo viduje kurkite mažesnius – sudarinėkite sąjungas ir bendrai kurkite gynybą pavyzdžiui Baltijos jūros formate. O ir su Ukraina, kuri jau muša rusus. Nebūkite vieni.
Pažiūrėkite, pasaulis ir taip „traška ir braška“. Kyla naujos krizės, kurios gali būti labai gilios. Sakykime, Vakarų Europa gali kiek nusisukti nuo rytinio flango. Ne todėl, kad jūsų partneriai kažkokie piktavaliai, o todėl, kad juos gali ištikti savos rimtos bėdos. Todėl primygtinai ir siūlau kurti „Šiaurės aljansą“.
– Šiandien V. Putinas atsidūrė gana keblioje padėtyje. Bet jis turi pasirinkimą: vis dar gali sustabdyti karo veiksmus arba atvirkščiai – skelbti masinę mobilizaciją ir vėl mėginti pralaužti Ukrainos gynybą „mėsos šturmais“. Ką, jūsų nuomone, jis rinksis?
– Pamatysime po Rusijos „rinkimų“. Aš manau, kad jis rinksis masinę mobilizaciją ir karą.
