Pėsčiųjų žygis iki Alepo – būdas pagerinti vakariečių įvaizdį

Gruodžio 26-ąją šimtai žmonių Berlyne pradės pėsčiomis žygiuoti į Alepą. Šiuo žygiu jo dalyviai siunčia pasauliui žinią, kad karas, dėl kurio žūsta tūkstančiai nekaltų žmonių, privalo baigtis. Žygis prasidės Berlyne, iš jo žygeiviai pajudės į Čekiją, vėliau pereis Austriją, Slovėniją, Kroatiją, Serbiją, Makedoniją, Graikiją, Turkiją ir Siriją. Tai kelias, kuriuo pabėgėliai taip pat, daugiausia pėsčiomis, pasiekė Vakarų Europą. Kelionė pėsčiomis iki Alepo gali užtrukti apie 6 mėnesius.

Žygio idėja kilo Berlyne gyvenančiai lenkų žurnalistei Annai Alboth, kai maždaug prieš mėnesį Rusijos ir Sirijos vyriausybės pajėgos vykdė intensyviausius bombardavimus ir internete pasirodė šiurpūs vaizdai, kuriuose – sužaloti ir žuvę civiliai.

Anna ir jos draugai, kolegos nusprendė, kad jie negali tiesiog sėdėti ir žiūrėti, tad nusprendė veikti. Apie iniciatyvą paskelbus socialiniuose tinkluose, greitai prie jų prisijungė šimtai žmonių iš Europos ir kitų šalių. Į Siriją pėsčiomis pasiryžę grįžti ir į Vakarų Europą atvykę pabėgėliai.

– Kiek žmonių dalyvaus žygyje?

– Per visą žygio laiką turėtų prisijungti tūkstančiai žmonių, o kiek žygiuos vienu metu, kol kas dar sudėtinga pasakyti. Manau, kad tai gali būti maždaug 500 žmonių. Kadangi žygį pradėsime Berlyne, spėju, kad pradžioje gali būti apie porą tūkstančių žmonių – su tais, kurie planuoja ateiti ir tiesiog išreikšti palaikymą. Žygis bus ilgas, kartais nuobodus, juk žygiuosime ir per kaimiškas vietoves. Pažiūrėsime, kiek žmonių drįs Naujuosius metus praleisti žygyje, nakvoti palapinėse.

– Šis žygis sulaukė tarptautinio pripažinimo. Iš kokių šalių prisijungė žygio dalyviai?

– Didelio susidomėjimo sulaukėme iš Italijos, Austrijos piliečių ir kitų šalių, kurias kirsime žygiuodami. Pažiūrėsime, kaip viskas klostysis toliau, tokiame žygyje viskas įmanoma. Gali būti, kad vieni pavargs, daugelis praras entuziazmą, taip žygeivių grupė mažės. Galbūt priešingai –  energija, užsidegimas ir įsitraukimas augs ir vis daugiau žmonių norės išreikšti savo solidarumą karo iškankintiems žmonėms.

– Bet pagrindinė komanda, kuri sukūrė šią iniciatyvą, turbūt eis visą atstumą?

– Viena pagrindinių projekto sielų, Anna, tikrai eis iki pabaigos. Mano logistikos savanorių komanda žygiuos visą kelią, bet aš pats prisijungsiu tik prie kelių etapų, nes mano užduotis bus koordinuoti kelionę iš kitur. Vienas iš savanorių, Alexas, metė darbą, kad galėtų prisijungti prie žygio. Mano žmona taip pat eis visą laiką.

– Kodėl žygis pėsčiomis?

– Mus, organizatorius, įkvepia tokie pavyzdžiai, kaip Mohandas Gandhis ir garsusis Druskos žygis, kuriuo jis protestavo prieš britų druskos monopolį Indijoje. Mūsų žygio idėja ir yra išreikšti solidarumą ir tai, kad mes nesame nejautrus, išpuikę vakariečiai. Žygis pėsčiomis nėra lengvas, taip įrodome, kad mums tikrai rūpi.

Tai ir atsakas pabėgėliams, kurie beveik visą atstumą atėjo pėsčiomis, tik mes einame į kitą pusę. Išsiaiškinome kiekvienos šalies įstatymus, pildėme dokumentus, nes 500 žmonių negali tiesiog žygiuoti keliais ir pasakyti, kad susitiko atsitiktinai. Žygio metu laikysimės visų įstatymų, normų ir pan.

Kiekvienas miestelio, kurį kirsime, meras informuotas, kada atvyksime. Mes jų prašome, kad galėtų suteikti kokią nors pagalbą. Taigi laikysimės taisyklių. Gavome žinučių iš kitų visuomeninių organizacijų, kurios rašė lauksiančios mūsų savo mieste. Taigi dar kartą – laikysimės visų taisyklių, nes mes ne revoliucionieriai, o žygeiviai už taiką.