Gyvenimas prie Gazos vartų: pavojus glūdi anarchijoje

Dvi laiko juostos

A. Tibonas – Izraelio laikraščio „Haaretz“ diplomatinis korespondentas, analizuojantis šalies vidaus ir užsienio politiką, jos santykius su kitomis Artimųjų Rytų valstybėmis ir JAV. Jo rašiniai publikuoti tokiuose autoritetinguose tarptautiniuose leidiniuose kaip „The Atlantic“, „Foreign Affairs“, „Politico Magazine“, „The New Yorker“. Jis – ir knygos „Paskutinis palestinietis: Mahmoudo Abbaso iškilimas ir viešpatavimas“ (angl. The Last Palestinian: The Rise and Reign of Mahmoud Abbas) autorius.

Pernai spalio 7-ąją A. Tibonas su šeima buvo savo namuose, mažame 450-ies gyventojų Nahal Ozo kibuce. Nuo jo namų iki Izraelį ir Gazą skiriančios pasienio tvoros – mažiau nei 1 km. Nahal Ozo kibucas buvo įkurtas XX a. penktajame dešimtmetyje, tai buvo dalis Izraelio Valstybės tėvu laikomo Davido Ben Guriono strategijos apgyvendinti bendruomenes palei šalies sienas.

„Kibucą spalio 7-ąją užpuolė 150 „Hamas“ teroristų, kurie ėjo nuo namo prie namo ir bandė nužudyti ir pagrobti žmones. Tą dieną netekome penkiolikos žmonių, mūsų draugų ir kaimynų. Mūsų namai buvo užpulti, paleista daug šūvių į svetainę pro langus. Aš, mano žmona ir dvi dukterys – pusketvirtų ir dvejų metų amžiaus – tuo metu buvome namuose. Bandėme išlikti gyvi ir išlaikyti jas ramias ir tylias“, – apie prieš metus gyvenimą pakeitusią dieną „Americans for Peace Now“ nevyriausybinės organizacijos seminare pasakojo A. Tibonas.

Jis pristatė savo naują knygą „Gazos vartai“ (angl. The Gates of Gaza), kurioje aprašo, kaip toji lemtinga diena atrodė jo šeimai ir ką ji reiškia platesniame kibuco bendruomenės ir Gazos pasienio regiono kontekste.

A. Tibonas sako, kad jau parašyta ne viena puiki spalio 7-ajai skirta knyga, daugybė šios tragiškos istorijos dekonstrukcijų neabejotinai bus išleista ir ateityje, tačiau „Gazos vartai“ išsiskiria iš daugumos knygų.

„Knygoje – dvi laiko juostos: viena yra spalio 7 d., kuri prasideda 6.30 val., sulig raketų smūgiais iš Gazos mūsų kaimynystėje; antra – kibuco istorijos linija, kuri prasideda penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Tam tikra prasme abi laiko juostos sutinka viena kitą, persidengia“, – atskleidė A. Tibonas.

Kitokie laikai

Nors knyga jau išleista ir hebrajų kalba, pirmiausia A. Tibonas nusprendė, kad ji turi būti parašyta anglų kalba. „Svarbiau už viską buvo papasakoti istoriją pasauliui, nes yra tiek daug žmonių, kurie neigia, minimizuoja ar pateisina spalio 7-ąją. Maniau, kad mano misija yra papasakoti, kas atsitiko. Nepamokslauti ar suformuoti kokią nors nuomonę, bet paprasčiausiai papasakoti istoriją, pateikti faktus ir parašyti tai anglų kalba tarptautinei auditorijai“, – pabrėžė jis.

Buvo laikai, kai žmonės iš Nahal Ozo ėjo į Gazos Ruožą, į paplūdimį ir restoranus, ir buvo laikai, kai žmonės iš Gazos atvykdavo dirbti į kibucą, į vestuves.

A. Tibonas nenorėjo, kad jo namai amžiams būtų asocijuojami tik su žiauriu įvykiu, todėl nusprendė papasakoti visą Nahal Ozo kibuco istoriją, kaip pats sako, kupiną didelių pasiekimų, pakilimų, nuopuolių ir krizių.

„Tikrai manau, kad negalime suprasti spalio 7 d., jei nesuprantame Izraelio ir Gazos santykių istorijos. Mes pripratę kalbėti apie konfliktą ir daugybę dešimtmečių tai buvo konfliktas, bet jei perskaitysite knygą, taip pat sužinosite, kad buvo laikų, kai buvo kitaip“, – tikino A. Tibonas.

„Buvo laikai, kai žmonės iš Nahal Ozo ėjo į Gazos Ruožą, į paplūdimį ir restoranus, pas odontologą, ir buvo laikai, kai žmonės iš Gazos atvykdavo dirbti į kibucą, į vestuves…“ – priminė jis.

„Istorijoje buvo du momentai, kai šimtai žmonių iš Gazos buvo Nahal Ozo kibuce. Antras kartas buvo spalio 7 d., kai atėjo šimtai teroristų. Pirmas kartas buvo 1994 m. rugpjūtį, kai autobusais šimtai žmonių atvyko dalyvauti Nahal Ozo taikos festivalyje. Tai buvo vasara, taikos susitarimas su Jordanija, ore tvyrojo optimizmas“, – pasakojo A. Tibonas.

Jaučia nusivylimą

Žurnalisto šeima kartu su Nahal Ozo bendruomene spalio 8 d. buvo evakuoti į mažą Mishmar HaEmek kibucą Izraelio šiaurės centrinėje dalyje. A. Tibonas čia jaučiasi saugiau, tai nėra tos pačios Izraelio šiaurinės teritorijos, kurias šiandien bombarduoja „Hezbollah“ grupuotė ir kurios dabar apleistos.

„Čia tyliau, mano mergaitės yra laimingos, eina į puikų darželį. Aš su žmona, kaip ir kiti mūsų bendruomenės nariai, kamuojamės dėl fakto, kad du mūsų draugai iš kibuco vis dar yra Gazoje, „Hamas“ rankose; jie abu yra mažų vaikų tėvai. Spalio 7-ąją iš mūsų kibuco iš viso paėmė septynis įkaitus, trys iš jų buvo moterys, dvi – mergaitės, ir visos jos buvo sugrąžintos gyvos pagal susitarimą, kuriam lapkritį dirigavo JAV prezidentas Joe Bidenas. Už tai jam būsiu amžinai dėkingas, nes be jo įsitraukimo tai paprasčiausiai nebūtų įvykę. Dabar penkios mūsų draugės ir kaimynės yra gyvos“, – pasakojo A. Tibonas.

Jis atvirauja – jaučiasi nusivylęs, kad nuo to laiko nebuvo didesnio proveržio ir tenka išgirsti apie vis daugiau Gazoje mirštančių įkaitų: „Kai kuriuos iš jų nužudė „Hamas“, kiti miršta dėl nelaimingų atsitikimų, kaip kad kad neseniai trys įkaitai netyčia buvo nužudyti per Izraelio kariuomenės (IDF) bombardavimą, nes IDF nežinojo jų lokacijos. Kiti miršta dėl nepakeliamų sąlygų. Mums tikrai reikia antro susitarimo, kad jie grįžtų namo, ir tai dabar yra dėmesio centre. Tai yra tai, dėl ko mes kovojame ir ko reikalaujame.“

Knygą A. Tibonas pradėjo rašyti po pirmojo susitarimo dėl įkaitų. Iki tol pasakoja tam neturėjęs nei laiko, nei jėgų: tarp įkaitų – draugai, vos per naktį teko evakuotis, visa šeima gyveno viename mažame kambaryje, miegojo ant čiužinių, reikėjo greitai prisitaikyti prie šios realybės.

„Grįžus įkaitams ir persikėlus į didesnį kambarį, į darbą grįžo ir žmona. Ji – socialinė darbuotoja, dirba su autizmo spektro sutrikimų turinčiais vaikais, rado darbo naujoje gyvenamojoje vietoje. Pamaniau, kad jau sekundę galiu atsikvėpti, todėl turiu atsisėsti ir parašyti apie tai, kas įvyko“, – pasakojo rašytojas.

Grėsmė Vakarų Krante

Visus metus kaip profesionalus žurnalistas jis stebėjo įvykius šalyje ir regione, juos aprašė tarptautiniuose ir vietos leidiniuose. A. Tibonas analizavo, kaip įtampa paveikė aneksuotą Vakarų Krantą ir kitus aplinkinius regionus. Anot jo, didžiausia problema, kad premjero Benjamino Netanyahu Vyriausybė prarado kontrolę, įsivyravo anarchija.

„Dar prieš spalio 7 d. 2023 m. žmonės išėjo į gatves, nes bijojo diktatūros dėl Vyriausybės siekių teisinėje srityje. Tačiau su kuo iš tikrųjų susiduriame dabar – anarchija, ir tai matėte spalio 7-ąją, kai visos šalies sistemos žlugo. Tai matote šalies šiaurėje, kur bendruomenės yra apleistos ir tam Izraelis neturi atsakymų, ir matote tai Vakarų Krante. Beprotiškas palestiniečių išpuolių prieš izraeliečius skaičius ir beprotiškas teroro atakų, smurto, vandalizmo atvejų augimas iš ekstremistiškai nusiteikusių Izraelio naujakurių pusės prieš palestiniečius. Abu dalykai yra susiję [...] ir toks akivaizdus abipusio smurto augimas, nes tokių atvejų visada pasitaikydavo ir ramiais laikais, yra atsakas į šios Vyriausybės visišką kontrolės praradimą“, – taip situaciją vertina A. Tibonas.

Jo teigimu, dauguma Izraelio naujakurių nesiima smurto, bet Vakarų Krante yra ir nelegaliai gyvenančių naujakurių, nors tai ir absoliuti mažuma. A. Tibonas įsitikinęs, kad jei nebus stiprios policijos ir kariuomenės, kuri tai sustabdytų, ši pragaištinga įtampa įtrauks ir kitas teritorijas.

Vakarų Krante yra dešimtys tūkstančių Palestinos policininkų, saugumo struktūrų atstovų, kurie šiandien 99 proc. yra lojalūs Palestinos valdžiai, ji jiems moka atlyginimus. Jie dirba su Izraelio kariuomene tam, kad sustabdytų „Hamas“, „Islamo Džihado“ veikėjus, kurie Vakarų Krante tampa vis aktyvesni.

A. Tibono teigimu, Izraelio finansų ministras Bezalelis Smotrichius siekia išardyti Palestinos valdžią. „Jei jam pavyks tai pasiekti (kaip finansų ministras jis turi visus ekonominius svertus), dešimtys tūkstančių ginkluotų žmonių nebegaus atlyginimų iš savo valdžios ir tai bus tai, kas nutiko JAV kariams Irake, – nuogąstavimais dalijosi žurnalistas. – JAV nebuvo sunku susidoroti su Sadamo Huseino režimu, nes JAV buvo stipriausia kariuomenė pasaulyje, o kitoje pusėje – nors ir labai sadistiška, bet silpna Irako kariuomenė. Susidorojus su režimu, liko 100 tūkst. buvusių policininkų, karių, kurie niekam nebepriklausė, jie buvo ginkluoti, treniruoti ir pradėjo kovoti prieš JAV karius. Tai scenarijus, kurį B. Smotrichius bando sukurti Izraeliui Vakarų Krante, tai labai labai pavojingas scenarijus.“

„Kovojame daugybe frontų, juos spalio 7 d. atidarė „Hamas“, jie vis dar laiko beveik 100 įkaitų ir tai beprecedentė situacija, su niekuo panašaus nebuvome susidūrę per visą Izraelio istoriją. „Hezbollah“, Jemeno hučių puolimas, Iranas, Sirija, Irakas, per Jordanijos sieną ateina žmonės ir subado Izraelio darbuotojus, – negalima leisti anarchijos“, – ne kartą akcentavo A. Tibonas.

Liepto galas

Daug Izraelio žmonių jaučia nerimą ir pyktį, nes nemato, kad įkaitai būtų Vyriausybės prioritetas. „Manęs daug kas klausia, ar grįšiu į Nahal Ozą. Grįžti mano šeimai reiškia, kad gyvensime namuose, kur priešais name kaimynas buvo nužudytas, o kitas kaimynas buvo nužudytas name už mūsų namo, ir aš savo dukras atsivešiu į namus, esančius tarp tų dviejų vietų. Kiekvieną rytą, kai vesiu savo mergaites į darželį ir iš jo, praeisiu pro abu namus... Žinote ką? Manau, mes galime tai padaryti, mes galime tai įveikti, – kalbėjo A. Tibonas. – Tačiau ar aš galėsiu pasiimti savo mergaites ir praeiti pro dviejų draugų namus, kurie spalio 7 d. į Gazą buvo paimti gyvi, vėliau buvo publikuojami jų gyvybės įrodymai ir jie galiausiai grįš negyvi arba išvis niekada negrįš? Nežinau, ar galėsiu tai padaryti. Nenoriu sakyti, kad taip bus, bet tai būtų lūžis. Aš esu vienas žmogus, bet kalbu už daug kitų. Susigrąžinti gyvus įkaitus yra Izraelio DNR, tai mums, kaip valstybei, kokia esame, yra labai svarbu. Mes kitokie nei mūsų priešai, kurie švenčia mirtį, – mes švenčiame gyvenimą.“

Jo teigimu, B. Netanyahu žino, kad, sudarius susitarimą dėl įkaitų susigrąžinimo, žlugs jo trapi koalicija. A. Tibono brolis, pusbroliai, draugai kariavo Gazoje, o operacijos birželį metu, kai buvo išlaisvinti keturi įkaitai, buvo nužudytas šios operacijos vadas. „Neprašau, kad premjeras dėl to rizikuotų savo gyvybe, bet mintis, kad jis dėl įkaitų nenori rizikuoti savo koalicija, yra nesuvokiama, neįtikima. Nesakau, kad viskas taip paprasta [...], bet turime rasti tašką, kur Vyriausybė pasakytų: turime padaryti daugiau, kad susitarimas būtų pasiektas“, – pabrėžė A. Tibonas.

97 – tiek „Hamas“ pagrobtų įkaitų vis dar laikomi Gazoje. Didelė tikimybė, kad tik 30 iš jų yra gyvi.

Jo vertinimu, auganti regioninio karo grėsmė, iš Gazos į Izraelio šiaurę patraukti kariniai pajėgumai ir kiti politinės vadovybės sprendimai mažina spaudimą „Hamas“ ir kartu veda prie to, kad susitarimas dėl įkaitų išlaisvinimo taptų sunkiai pasiekiamas.

„Nebegalime sakyti, kad pasieksime susitarimą, kai baigsime Chan Juniso, Rafacho operacijas, susprogdinę Filadelfio tunelius, nužudę kelis vyriausiuosius „Hamas“ lyderius, kuriuos jau nužudėme šio karo metu. Nebegalime to sakyti, nes tai jau padaryta. Po karo Izraelio šiaurėje, kuris gali tęstis metus. Kas iki tada liks gyvi?“ – klausimą kėlė A. Tibonas.

Viltis sugrįžti

Dauguma spalio 8 d. evakuotų žmonių vis dar nežino, ar grįš namo į Nahal Ozo kibucą. Tačiau, A. Tibono vertinimu, apie 80 proc. norėtų grįžti. Viskas priklausys nuo saugumo padėties, įkaitų likimo, nuo ekonominių investicijų, reikės daug laiko ir jėgų atstatyti Izraelio šiaurę ir pietus.

„Yra devyniasdešimtmečių, kurie į kibucą atvyko būdami dvidešimties, tai buvo jų gyvenimo projektas [...] Tačiau aš tikiu, kad mes galime tai atstatyti, tik bijau, kad tam pasiekti reikės visai kitokios Izraelio lyderystės. Dabartinė valdžią neįsipareigojusi pasienio žmonėms, tai sionistinei idėjai išsaugoti pasienyje esančius žmones, taip siekiant pasakyti, kad mes esame čia“, – sakė A. Tibonas.

Visas Izraelis, jo žmonės išgyvena didelę traumą. Karas esą patraukė dalį visuomenės į politinę dešinę. Pavyzdžiui, tie, kurie tikėjo dviejų valstybių sprendiniu, dabar mano, kad tai neįmanoma. „Tačiau tuo pat metu matomas atsitraukimas nuo dabartinės dešiniųjų Vyriausybės į opozicijos jėgas, kurios turi labiau centristinių elementų, demonstruoja, kad yra nuosaikesnės ir nesikėsins į teisinę sistemą. Jos galėtų dirbti su centro, kairės atstovais, kad tik šaliai sugrąžintų stabilumą, kurį iš esmės Izraelis turėjo valdant buvusiems premjerams Naftali Bennettui ir Yairui Lapidui“, – požiūriu dalijosi A. Tibonas.