Minučių klausimas

Katastrofa Honkongo Tai Po rajone esančiame gyvenamųjų namų komplekse „Wang Fuk Court“ – aštuonių 32 aukštų bokštų masyve – prasidėjo lapkričio 26 d. 14.51 val. vietos laiku. Ūmai įsižiebusi liepsna it padidintu greičiu sukamoje filmo juostoje per penkias minutes nusliuogė pastatus juosiančiais bambukiniais pastoliais, veržėsi į vidų. Vėjo nešami degantys tinklo draiskalai skriejo nuo vieno dangoraižio prie kito, tarsi kažkas būtų nusprendęs parodyti šiuolaikinės metropolijos pažeidžiamumą. Honkongas – viena tankiausiai apgyvendintų teritorijų pasaulyje, todėl dangoraižiai stovi itin arti.

Gavę iškvietimą ugniagesiai atvyko vos per dešimt minučių, tačiau ugnis jau buvo įsisiautėjusi. Praėjus pusvalandžiui, gaisro pavojaus lygis padidintas nuo pirmo iki ketvirto, o 18.22 val. paskelbtas penkto, aukščiausio, lygio pavojus.

Gelbėjimo operacijos tęsėsi visą naktį. Lapkričio 27 d. 9 val. trys iš septynių pastatų vis dar degė. Daugiau nei 1 250 ugniagesių su 128 ugniagesių automobiliais ir 57 greitosios pagalbos automobiliais dirbo ekstremaliomis sąlygomis. Kai kurie gyventojai buvo įstrigę viršutiniuose aukštuose, kur temperatūra siekė kritinį lygį, o dūmai buvo per tiršti, kad ugniagesiai galėtų lengvai patekti į vidų.

Ketvirtadienio popietę kompleksas buvo virtęs pajuodusių pastatų skeletu, iš kurio vis dar kilo dūmų gijos. CNN pranešė apie skambučių laviną, užplūdusią ugniagesių tarnybą: skambino dangoraižiuose įkalinti žmonės, kuriuos, nepaisydami karščio ir pavojaus pačių gyvybėms, bandė pasiekti ugniagesiai.

Tragedijos vietoje buvę žurnalistai pranešė apie savo dukters ir tėvo ieškančią moterį; pagyvenęs vyras prašė pagalbos surasti žmoną ir pusės metų anūkę, įstrigusias šeštame aukšte esančiame bute. „Ieškojau visose ligoninėse – jokių pėdsakų. Širdį drasko mintis, kad kūdikis nieko nevalgė 20 valandų“, – vilties nepraradusį vyrą citavo „South China Morning Post“. „Kai prasidėjo gaisras, telefonu liepiau jai bėgti. Tačiau koridorius ir laiptinė buvo prisipildę dūmų, buvo tamsu, todėl ji neturėjo kito pasirinkimo ir grįžo į butą“, – apie žmoną pasakojo Lawrence’as Lee. 71-erių Wongas skausmo pervertu veidu raudojo tiesdamas rankas į daugiabutį, kur liko jo žmona – agentūros „Reuters“ fotografo užfiksuotu jo atvaizdu netrukus dalijosi pasaulio leidiniai.

Lauke prie nelaimės vietos – būriai savanorių, nešantys maisto, drabužių, padedantys ieškoti apdegusiuose namuose paliktų augintinių.

Vakarop suskaičiuota: iš pastatų išgelbėti dar 55 gyvi asmenys.

Lapkričio 28-ąją Honkongo valdžios atstovai paskelbė: liepsnos iš esmės užgesintos 10.18 val., 94 žuvę, 77 sužeisti – dalis labai sunkiai, dar kone 300 likimas nežinomas. Iš viso gaisro apimtuose namuose gyveno daugiau kaip 4 tūkst. žmonių – daugiausia vyresnio amžiaus.

Nelaimės anatomija

Kas lėmė tragediją, vieną didžiausių Honkonge per pastaruosius septynis dešimtmečius? Atsakymo keliai veda skirtingomis kryptimis: sisteminis nesaugumas, kuriame susipina tradicija, ekonominė logika ir galima korupcija.

Dar 1982–1983 m., kai Honkongas buvo Jungtinei Karalystei pavaldi teritorija, pagal subsidijuojamo būsto programą pastatytas kompleksas „Wang Fuk Court“ turėjo suteikti prieinamą būstą mažesnes pajamas gaunantiems gyventojams. Vėliau už nedidelę kainą butai buvo parduoti privatiems asmenims.

Per daugiau nei keturis dešimtmečius kompleksas nesulaukė remonto. 2016 m. atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad daugiabučiams būtina atlikti renovaciją.

Nuo 2024 m. pavasario septyni iš aštuonių namų stovėjo apjuosti bambukinių pastolių, juos dengė žali apsauginiai tinklai. Planuota atnaujinti pastatų išorę, išvalyti nuotekų vamzdžius, patobulinti priešgaisrinės apsaugos priemones.

Ūmai įsižiebusi liepsna it padidintu greičiu sukamoje filmo juostoje per penkias minutes nusliuogė pastatus juosiančiais bambukiniais pastoliais, veržėsi į vidų.

Policija dar tebeliepsnojant ugniai prabilo apie šiurkštų aplaidumą. Ketvirtadienį buvo sulaikyti trys statybų įmonės darbuotojai – du direktoriai ir vienas inžinierius-konsultantas. Kaltinimai – žmogžudystė per neatsargumą.

Pirminiais duomenimis, langų angos kiekviename aukšte buvo užsandarintos polistirolo plokštėmis – polistirolas lengvai užsiliepsnoja ir degdamas skleidžia nuodingas medžiagas. Pastolių tinklai nebuvo atsparūs ugniai, kaip reikalaujama teisės aktuose.

Komplekso gyventojai AFP sakė, kad negirdėjo jokių gaisro pavojaus signalų ir turėjo eiti nuo durų prie durų, kad įspėtų kaimynus.

Kai kurie šaltiniai pranešė, kad ant pastolių rasta nuorūkų – tikėtina, jog statybininkai rūkė nepaisydami nei mirtimi galinčio pasibaigti bambuko konstrukcijų ir ugnies derinio, nei itin sausų orų. Pastarosiomis dienomis Honkongo observatorija buvo paskelbusi raudonąjį gaisro pavojaus perspėjimą.

Pavojus: žalias tinklas, kuriuo buvo apgaubti „Wang Fok Court“ dangoraižiai, veikiausiai nebuvo nedegus, todėl padėjo ugniai išplisti po visą kompleksą. / „Wikimedia“, Geovien So / SOPA Images / ZUMA Press Wire / „Scanpix“ nuotr.

Gyvybei pavojinga tradicija

Bambukas – medžiaga, kuri Honkonge ir daugelyje Azijos vietų pastolių statybai naudojama jau daugybę šimtmečių. Jis – lengvas, tvirtas, greitai augantis ir itin degus. Visoje Honkongo miesto teritorijoje pilna pastatų, kuriuos juosia bambukų pastoliai, aptraukti žalsvu apsauginiu statybiniu tinklu. Tai tapo kultūriniu Honkongo simboliu, miesto identiteto dalimi. Net legendinio architekto Normano Fosterio projektuota HSBC būstinė buvo statoma naudojant bambuko pastolius.

Kinijos žemyninėje dalyje šie tradicinės žaliavos pastoliai uždrausti nuo 2021 m. Tik Honkonge, kuris, nors politiškai yra priklausomas nuo Pekino, formaliai yra Kinijos specialiojo administracinio regiono dalis ir išlaiko tam tikrą autonomiją, bambuko pastoliai išliko – ne be galingos bambuko pastolių statytojų profesinės sąjungos pastangų.

Honkongo statybų aktyvistas, organizacijos „Chinat Monitor“ įkūrėjas Jasonas Poonas mano, kad problema – ne tik bambukas. Tinklelis, kuriuo buvo apjuosti pastoliai, veikiausiai buvęs degus. „Esame netoli Kinijos žemyno – ugniai atsparus tinklelis 30 proc. brangesnis nei įprastas“, – sakė jis žurnalistams.

J. Poonas negailėjo kritikos statybų pramonės atstovams, kurie esą nusikalstamai taupo, naudoja reikalavimų neatitinkančias medžiagas.

„Apsauginiai tinklai, ugniui atsparūs audiniai ir plastikinės dangos pastato išorėje degė daug intensyviau ir plito daug greičiau nei paprastai esant ugniai atsparioms medžiagoms“, – pripažino ir Honkongo saugumo ministras Chrisas Tangas.

Tačiau tragedijos priežasčių – ne viena. Vis dar neaišku, ar daugiabučiuose veikė priešgaisrinė signalizacija. Vietos žiniasklaidos teigimu, kai kurie gyventojai apie gaisrą sužinojo tik tuomet, kai į jų duris pasibeldė ugniagesiai.

Po didinamuoju stiklu

Po tragedijos Honkongo korupcijos prevencijos biuras įsteigė specialią komisiją, kuri pradėjo savarankišką nelaimės aplinkybių tyrimą. Tai – retas žingsnis, rodantis, kad valdžia įtaria ne tik aplaidumą, bet ir galimą korupcinę schemą.

Ar renovaciją atlikusi statybų bendrovė sąmoningai naudojo pigesnes, nesaugias medžiagas, kad padidintų pelną? Ar buvo išmokėti kyšiai, kad inspektoriai nepastebėtų pažeidimų? Visuomenei, dar neseniai gyvenusiai su laisva spauda ir turėjusiai galimybę daryti įtakos politikų sprendimams, nerimo kelia ir dar kai kas: ar į šiuos klausimus bus rasti tikri atsakymai, ar tik patogūs?

Tragedija įvyko Honkongui labai jautriu politiniu metu. Nuo 2020 m., kai Kinija priėmė nacionalinio saugumo įstatymą, Honkongo autonomija vis labiau silpnėja. Daugelis demokratijos aktyvistų buvo suimti, laikraščiai uždaryti. Honkongas, dešimtmečiais laikytas vienu saugiausių ir geriausiai valdomų pasaulio didmiesčių, dabar susiduria su naujais iššūkiais – ne tik politiniais, bet ir administraciniais. Likimo ironija – dėl gaisro buvo sustabdytas Honkongo įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimų, turėjusių vykti gruodžio 7 d., procesas.

Po gaisro Kinijos lyderis Xi Jinpingas išreiškė susirūpinimą, pareikalavo, kad Honkongo valdžia imtųsi „visų pastangų“ kovoti su gaisru ir gelbėti žmones. Tai buvo reikšmingas signalas – Pekinas stebi. Honkongo vadovas Johnas Lee nedelsiant paskelbė: „Vyriausybė įsakė tuoj pat patikrinti visus miesto gyvenamuosius rajonus, kuriuose vykdomi didesni remonto darbai, siekiant užtikrinti pastolių ir statybinių medžiagų saugumą.“ Šiuo metu Honkonge yra bent 100 statybviečių.

J. Lee pranešė, kad Honkonge netrukus bus atsisakyta bambuko pastolių viešosiose statybose, pereita prie metalinių. Tai sprendimas, kurį daugelis ekspertų laiko pavėluotu, bet būtinu. Kovą, dar prieš tragediją, Honkongo plėtros biuras paskelbė, kad nuo 2025 m. kovo 50 proc. naujų viešųjų pastatų projektų turės naudoti metalinius pastolius, kad geriau apsaugotų darbuotojus ir atitiktų pažangių miestų šiuolaikines statybų normas. Tačiau tai labiau susiję su darbuotojų sauga nei su gaisro pavojumi. Nuo 2018 iki 2025 m. rugpjūčio, pagal Honkongo darbo departamento duomenis, 24 žmonės žuvo dėl incidentų, susijusių su bambuko pastoliais.

Gaisras Honkonge primena 2017 m. „Grenfell Tower“ tragediją Londone, kai užsiliepsnojus pastato išorinės apdailos plokštėms liepsnos akimirksniu plito iš aukšto į aukštą. Tuomet žuvo 72 žmonės. Abiem atvejais tragedijos priežastis – ne ugnis, kuriai buvo galima pasipriešinti, ne vėjas ar nelaimingas atsitikimas, bet sisteminis aplaidumas.

Mirtini gaisrai anksčiau buvo dažna nelaimė tankiai apgyvendintame Honkonge, ypač skurdesniuose rajonuose, tačiau pagerėjusios saugos priemonės gerokai sumažino jų skaičių. Kaip rašo AFP-ELTA, nelaimė „Wang Fuk Court“ – daugiausia mirčių pareikalavęs gaisras Honkonge nuo 1948 m., kai sprogimas ir po jo kilęs gaisras nusinešė mažiausiai 135 žmonių gyvybes.

Liko be namų

Daugiau nei 900 pastogės netekusių „Wang Fuk Court“ gyventojų gavo laikiną būstą – Honkongo valdžia rezervavo daugiau kaip 1 tūkst. numerių viešbučiuose ir nakvynės namuose. Vyriausybė paskyrė apie 36 mln. eurų vertės pagalbos fondą. Kiekvienai nukentėjusiai šeimai nedelsiant skirta po 10 tūkst. Honkongo dolerių (apie 1 200 eurų).

Tačiau materialinė pagalba negali išgydyti gilesnės žaizdos – pasitikėjimo praradimo. Honkongas – miestas, kuris išdidžiai stovėjo kaip tiltas tarp Rytų ir Vakarų, tarp tradicijos ir modernybės, patyrė esąs lengvai pažeidžiamas. „Wang Fuk Court“, britų valdymo metais suteikęs viltį mažesnes pajamas gaunantiems gyventojams, virto simboliu – ne tik tragedijos, bet ir sisteminio žlugimo.