„Dabar laikas pradėti dialogą ir tiesti tiltus“, – sakė amerikietis pontifikas.

„Todėl džiaugiuosi ir esu dėkingas, kad šalia manęs yra ir kitų religinių tradicijų atstovų, taip pat ieškančių Dievo ir jo valios, kuri per amžius yra vien vyrų ir moterų bei visų gyvų sutvėrimų meilės ir gyvybės valia.

Smurto ir konflikto sužalotame pasaulyje kiekviena čia atstovaujama bendruomenė neša savo indėlį ir išmintį, gailestį ir pasižadėjimą siekti žmonijos gerovės ir saugoti mūsų bendrus namus.

Esu įsitikinęs, kad jei mes visi sutarsime ir atsiribosime nuo ideologinės ir politinės įtakos, galėsime tvirtai pasakyti karui – „ne“, o taikai – „taip“, ginklavimosi varžyboms – „ne“, o nusiginklavimui – „taip“, ekonomikai, kurioje žmonės ir Žemė skursta – „ne“, o integruotai plėtrai – „taip“.

Leonas užsiminė ir apie Katalikų bažnyčios santykius su žydais ir musulmonais.

„Kadangi krikščionybės šaknys slypi judaizme, visus krikščionis ir žydus sieja ypatingas ryšys, – sakė jis. – Konciliarizmo deklaracijoje „Mūsų laikais“ pabrėžiama krikščionių ir žydų bendro dvasinio paveldo didybė, propaguojamos tarpusavio žinios ir pagarba.

Teologinis krikščionių ir žydų dialogas man tebėra svarbus ir artimas dalykas.

Net ir šiais sudėtingais, konfliktų ir nesusipratimų laikais, būtina neleisti šiam brangiam mūsų dialogui užgesti.

Katalikų bažnyčios ir musulmonų santykiams būdingas vis stipresnis noras siekti dialogo ir broliautis, kurį skatina pagarba mūsų broliams ir seserims, „garbinantiems vienatinį Dievą – gyvą ir esantį, gailestingą ir visagalį dangaus bei žemės kūrėją, kalbėjusį žmonėms“.

Toks požiūris, grindžiamas tarpusavio pagarba ir sąžinės laisve, sudaro tvirtą pamatą tiltams tarp mūsų bendruomenių tiesti.“