Lietuvos ambasadorė: naujasis popiežius - lyg prikaltas prie kryžiaus

Jau kelios dienos, kai pasaulis taria naujojo katalikų Bažnyčios vadovo, popiežiaus Pranciškaus vardą. Sekmadienio vidudienį jis pirmą kartą vadovavo „Viešpaties angelo“ maldai šv. Petro aikštėje. Neskaitant trečiadienio vakaro, tai pirmas toks didesnis susitikimas su tikinčiaisiais.

Didžiulį dėmesį pontifikui skyrė ne tik katalikai. Italų kilmės argentinietis Jorge Mario Bergoglio visus stebina paprastumu. Tikra staigmena tapo ir šio kardinolo išrinkimas. Nors nemažai apžvalgininkų spėliojo, kas galėtų perimti šv. Petro sostą. Nė vieno iš sąrašuose J. M. Bergoglio pavardė nebuvo minima. Koks žmogus yra naujasis Bažnyčios vadovas Pranciškus, kokios užduotys jo laukia ir ko iš jo tikisi katalikai?

Popiežius išrinktas antrąją konklavos dieną

2013-ųjų kovo 13-oji, trečiadienis. Ši data jau įrašyta ne tik į daugiau nei 2 tūkst. metų gyvuojančios Katalikų bažnyčios, bet ir viso pasaulio istoriją. Tai tas vakaras, kada išrenkamas ir viso pasaulio akivaizdoje prisistato naujasis popiežius. Staigmena, Dievo humoras, nauji laikai – tokios ir panašios frazės iki šiol skamba pasauliui kalbant apie Bažnyčios vadovą.

Iš tiesų tai turėjo būti ramus, beveik eilinis vakaras. Dar tik antroji konklavos – popiežiaus rinkimų – diena, o žinant, kad pirmąją dieną balsavimas paprastai būna simbolinis, mažai kas spėja, jog kardinolai gali taip greit apsispręsti.

Dar daugiau: tiek „vatikanistais“ vadinami apžvalgininkai, tiek kiti katalikybe besidomintys žmonės įsitikinę, kad ši konklava užtruks kaip niekad ilgai. Žiniasklaida sutartinai kalba, kad vieno stipraus lyderio, koks 2005-aisiais buvo Jozephas Ratzingeris, nėra. Straipsniuose mirga galimų kandidatų pavardės ir nuopelnai. Įtampą palaiko ir patys kardinolai, prieš pat konklavą teigiantys, kad bus nelengva – teks rinktis iš keliolikos kandidatų. Ir staiga, 20 val. Lietuvos laiku, paaiškėja, kokie „slapukai“ yra kardinolai.

Mažas varinis kaminas, specialiai įtaisytas virš Siksto koplyčios, ir konservatyvus būdas dūmais pranešti apie naują popiežių, daugeliui gal ir kėlė juoką, tačiau dabar jis žiniasklaidos stebimas su keista pagarba ir laukimu. Kas gi bus naujasis Bažnyčios vadovas? Kur link jis ves katalikus? Koks dabar bus Bažnyčios santykis su pasauliu?

Bažnyčios vadovo užduotis – grąžinti viltį

Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas Benas Ulevičius, dar teberūkstant baltiems dūmams ir skambant Vatikano varpams, teigia, kad, nesvarbu, kokia bus Popiežiaus asmenybė, viena iš pagrindinių jo užduočių – grąžinti žmonėms viltį.

„Bažnyčia antruoju Vatikano susirinkimu tartum pabrėžia, kad kiekvienas tikintysis, kiekvienas katalikas pasaulyje atlieka druskos misiją, – sako B. Ulevičius. – Tai nebūtinai uždara didžiulė imperija, turinti savo taisykles ir draudžiamų knygų sąrašą. Tiesiog Bažnyčia yra pasaulyje ir sūdo viską, į ką patenka, o katalikai tikrai labai aktyviai pasaulyje dalyvauja.“

Anot B. Ulevičiaus, didžiulis išpuolis prieš Bažnyčią dažnai pagrįstas teisinga kritika. Kita vertus, jis labai neobjektyvus, išdidinantis vidines Bažnyčios problemas ir tikintiesiems keliantis nevilties grėsmę. „Todėl popiežius turi būti vilties figūra, parodanti, kalbanti, popiežius turi įkvėpti viltį. Jis kaip karvedys savo šviesios, taikios kariuomenės priekyje turi tarti žodį, kuris įkvėps daugiau vilties, daugiau mūsų misijos ypatingumo, unikalumo suvokimo“, – tvirtina B. Ulevičius.

Kauno vyskupas augziliaras Kęstutis Kėvalas mano, kad šiandienos Bažnyčiai ir jos vadovui be galo svarbu prabilti į pasaulį šiuolaikine, žmonėms suprantama kalba. „Bažnyčia neša žinią, kuri jau istorijos patikrinta. Ši žinia pajėgi keisti istoriją, ją kreipti, valdyti ir tiesiog transformuoti – Bažnyčiai dar yra daug ką nuveikti“, – teigia K. Kėvalas.

Jo teigimu, popiežius emeritas Benediktas XVI, prieš palikdamas šv. Petro sostą, paminėjo reikiamą naują komunikaciją ir jėgą, kurios iš popiežiaus tikisi pasaulis – esą tai tam tikra prasme duoda ir naują programą naujam popiežiui aktyviai skelbti Evangeliją šiuolaikiška, suprantama kalba ir tokiu pat būdu.

Šventoji Dvasia turėjo iš ko rinktis

Taigi kas tas žmogus, iš kurio laukiama vilties žinios ir šiuolaikiško kalbėjimo? Taip pat – stiprybės tvarkant Romos kurijos reikalui, kurie, kaip žinome iš „Vatileaks“ skandalo, nesiklosto tobulai? Ar tas žmogus – tai lažybų bendrovių ir daugelio „vatikanistų“ favoritas , puikus administratorius ir dialogo su musulmonais puoselėtojas Angelo Scola? O gal – dialogo kultūrą išmanantis ir kompromisų tarp skirtingų pusių ieškantis brazilas Pedro Odilo Schrereris? Religijos apžvalgininkas Tomas Viluckas spėja, kad tai bus kanadietis Marcas Ouelletas – Benedikto XVI bendražygis ir tradicijos puoselėtojas.

O gal atėjo laikas juodaodžiui, tikrai „popžvaigždei“ jaunatviškam Ganos kardinolui Peteriui Turksonui? Arba intelektualui, kurio pusė draugų – netikintys, dialogo su ateistais siekiančiam italui Giafranco Ravasi? O gal atėjo laikas amerikiečiui – italų mylimam šmaikščiam kapucinų vienuoliui, rašančiam savo tinklaraštį, Seanui O`Malley?

Kalbant krikščioniškais terminais, Šventajai Dvasiai tikrai yra iš ko pasirinkti. Ir ji per savo tarnus kardinolus iškrečia tikrą pokštą visiems tiems, kas save bent kiek laikė ekspertais.

J. M. Bergoglio – ypač ryškus Pietų Amerikos Bažnyčios asmuo

Paprastas, kuklus, savo siela artimas patiems vargingiausiems – tokia pirma informacija ir įspūdis apie naująjį popiežių. 76 metų Buenos Airių arkivyskupas J. M. Bergoglio, pasivadinęs Pranciškumi, iškart pelno šv. Petro aikštėje susirinkusiųjų ir pasaulio tikinčiųjų simpatijas: kalba paprastai, nuoširdžiai šypsosi ir prašo už jį pasimelsti. Vėliau netgi agnostikai rašys, kad, stebėdami Pranciškų, negalėjo nesišypsoti.

„Mano mintys – ne jūsų mintys, o mano keliai – ne jūsų keliai“ – taip Dievas savo tautai kalba Senajame Testamente. Atrodo, ši sena taisyklė pasitvirtina – visos ankstesnės spėlionės dėl galimo kandidato ir jo vardo dabar kelia tik šypseną. Tiesa, ne visiems – kai kurie apžvalgininkai prisimena atvejį, kada italų žurnalistas Lucio Brunelli paskelbė neva 2005-aisiais konklavoje balsavusio kardinolo dienoraštį apie tai, kas vyko per ankstesnius popiežiaus rinkimus.

Pasak slapto kardinolo, J. M. Bergoglio tada per trečią balsavimo sesiją surinko 40 balsų, tad per plauką netapo popiežiumi. Taigi, nors pasaulis dar tik mokosi tarti kardinolo pavardę, ji kardinolams žinoma seniai. Be to, Šventojo Sosto dienraštis „L‘osservatore Romano“ J. M. Bergoglio vadina viena ryškiausių Pietų Amerikos Bažnyčios figūrų.

Benediktas XVI įpėdiniui paliko dosjė apie negeroves Vatikane

Žinoma, viena mojuoti ir kalbėti euforijos apimtiems katalikams, visai kas kita – vairuoti šv. Petro laivą. Religijos apžvalgininkas Tomas Viluckas mano, kad iš popiežiaus Pranciškaus galime tikėtis netikėtumų – laukti pertvarkų tiek Romos kurijoje, tiek už jos ribų. O darbo tikrai yra nemažai.

Pasak T. Vilucko, tai dvikryptis judėjimas. Pirmiausia – bažnyčios vidaus klausimai, susiję su paties Vatikano kurijos gyvenimu, su jautria informacija, kurią paliko Benediktas XVI. Tai įpėdiniui skirta garsioji dosjė, kurioje palikta visa informacija apie negeroves Vatikane. Taip pat reikia stiprinti vyskupų atrankos klausimus ir skatinti patį pasauliečių aktyvumą. Taigi antroji kryptis nukreipta į pasaulį, nes reikia grąžinti pasitikėjimą bažnyčia, kaip institucija.

„Žmonėms, kurie eina į bažnyčią, lengviau priimti Bažnyčios autoritetą, bet žmonės, gyvenantys sekuliarioje erdvėje, sutirština spalvas, jiems sunkiau priimti Bažnyčią kaip instituciją. Būtent jiems popiežiaus figūra labai svarbi, nes tai – Bažnyčios, katalikybės veidas šiuolaikiniame pasaulyje“, – sako religijos apžvalgininkas. Pasak jo, popiežius duoda toną, kokia yra Bažnyčia, tad jis ir turi sugrąžinti pasitikėjimą ja. Taigi, T. Vilucko manymu, minėtos dvi kryptys labai ryškios: misija į sekuliarų pasaulį ir vidinė Bažnyčios gyvenimo pertvarka.

Gyvenimo būdas: asketas ir intelektualas

J. M. Bergoglio – italo emigranto, geležinkelio darbininko sūnus, jaunystėje šokęs tango ir išmanantis chemijos mokslą. 21 metų jis įstoja į Jėzuitų ordiną. Nuo pat jaunystės pasižymi kaip aktyvus socialinio teisingumo skatintojas. Būdamas Buenos Airių vyskupu, lanko vargšus ir ligonius, bučiuoja jiems kojas. Atsisako prabangių vyskupo rūmų, gyvena kukliame bute, kurį šildosi malkomis. Keliasi 4,30 val. ryte, į darbą keliauja visuomeniniu transportu. Neturi aptarnaujančio personalo, pats gaminasi valgį. Ne kartą pabrėžia, kad Bažnyčia savo pavyzdžiu privalo rodyti Evangelijos paprastumą ir tikrumą.

Taip pat kalbama ir apie popiežiaus Pranciškaus intelektualumą. Jis išmano teologiją, filosofiją, literatūrą. Galėtų valandų valandas kalbėti apie Fiodoro Dostojevskio ar Jorge Luiso Borgeso kūrinius.

Dviprasmiškos naujojo popiežiaus gyvenimo detalės

Tačiau šalia išvardytų teigiamų savybių žiniasklaidoje aptinkame ir prieštaringai vertinamų faktų. Aikštėn iškilo priminimai apie situaciją Argentinoje, vykusią 1976–1983 m., kai šalį valdė karinė chunta, grobusi ir žudžiusi tūkstančius žmonių, radikaliems dešiniesiems generolams stengiantis išnaikinti kairiuosius oponentus. J. M. Bergoglio kritikuojamas dėl to, kad tada atvirai nesipriešino diktatūrai ir net trukdė išgelbėti nekaltų žmonių gyvybes.

J. M. Bergoglio biografas Sergio Rubinas į tai buvo atsakęs, kad anuomet dauguma Bažnyčios atstovų nežinojo, ką daryti, kurią pusę palaikyti, nes, pasak jo, abiejose pusėse galėjai rasti neteisybės. Kitas dalykas – vyskupai ir kunigai bijojo mirties bausmės, nes kai kurie Argentinos dvasininkai, atvirai pasipriešinę režimui, buvo nužudyti. Be to, pats J. M. Bergoglio tikrai nepalaikė režimo ir gelbėjo persekiojamuosius, suteikdavo jiems slėptuvę ir kitaip mėgino švelninti padėtį.

Kad ir kaip buvo, žinant žiniasklaidos dėmesį ir galimybes atkapstyti menkiausią gyvenimo detalę, akivaizdu, kad šis atvejis – tik pirmas iš daugelio, apie kurį bus diskutuojama per Pranciškaus pontifikatą. Kuklus, dėmesio nemėgstantis, nė vieno interviu iki popiežystės nedavęs žiniasklaidai dvasininkas turės priprasti ne tik prie prašmatnių Apaštalų rūmų, bet ir radikalaus asmeninės erdvės sumažėjimo. Dabar kiekvienas jo žodis, gestas ir judesys bus plačiai aptariami ir vertinami.

Uždaviniai – Dievui, o ne popiežiui

Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto Irena Vaišvilaitė primena Benedikto XVI, kuris yra sakęs, kad Bažnyčia nėra mūsų – ji Dievo. Esą visi uždaviniai gali būti keliami Dievui, bet ne paprastam, mirtingam, amžiaus ir sveikatos ribojam žmogui. I. Vaišvilaitės nuomone išsakomi lūkesčiai yra tai, ko žmonės apskritai nori iš gyvenimo ir pasaulio, o tada ir iš popiežiaus.

Pasak I. Vaišvilaitės, popiežius tam tikra prasme jau yra nukryžiuotas. „Tam tikra prasme, jis jau yra ant kryžiaus. Kaip jėzuitas ir kaip krikščionis jis yra panašus į Bažnyčios Viešpatį, į nukryžiuotą Kristų, – sako I. Vaišvilaitė. – Tik yra tas paradoksas, kad krikščionys džiaugiasi žiūrėdami į kryžių. Ne dėl to, kad jie – sadistai, o dėl to, kad tiki, jog gyvenimas ir pasaulis yra tikėjimas, meilė, tiesa, o visa tai yra daugiau už kažką, ką mes patys sugebame sukurti ir sukonstruoti“.

Simboliu tapo baltas kiras ant koplyčios kamino

Pranciškaus vardą pasirinkusio popiežiaus katalikai dar neturėjo. Jau minėtas kuklumas ir paprastumas, humoro jausmas ir optimizmas – savybės, priskiriamos ne tik J. M. Bergoglio, bet ir italų vienuoliui, viduramžiais gyvenusiam vienam garsiausių šventųjų Pranciškui Asyžiečiui, kurio pamokslų, kaip pasakojama, klausydavosi net paukščiai. Artimas ryšys su pasaulio kūrinija lėmė, kad Bažnyčia šį šventąjį pavadino gyvūnijos globėju.

Prisiminkime, kad istorinį trečiadienį ant garsiojo kamino buvo nutūpęs ir ilgai pasaulio dėmesiu džiaugėsi baltas kiras... Tačiau šalia tokių įdomybių nevertėtų pamiršti ir kito dalyko – Pranciškus Asyžietis vadinamas ir didžiu reformatoriumi, kuris kritikavo sustabarėjusią, savo sultyse verdančią Bažnyčią ir ragino tikinčiuosius gyventi taip, kaip mokė kertinis krikščionybės asmuo. Ar reikia reformų šiandienos Bažnyčiai ir kaip ją ganys britų žurnalistų pavadintas „Autobuso popiežius“ Pranciškus, pamatysime netrukus.