Ji nurodė, kad atsparumo sąvoka NATO kontekste siejama su kolektyviniais veiksmais, nors Aljansas mano, kad tai taip pat yra kiekvienos atskiros šalies atsakomybė.

B. Bražė pažymėjo, kad į atsparumo klausimą NATO atkreipė dėmesį po 2014-ųjų, kai Rusija neteisėtai aneksavo Krymą ir įsiveržė į Rytų Ukrainą.

„2022 metais prasidėjus plataus masto invazijai, jau buvo aišku, kad tai buvo tik pasiruošimas“, – sakė ji.

Tuo pat metu Baltijos šalys ir Lenkija dar 2014-aisiais pabrėžė, kad svarbu būti pasirengusiems ir gebėti greitai reaguoti. Ankstesnį kartą NATO apie tai galvojo Šaltojo karo metais, sakė ministrė.

Po 2014-ųjų NATO valstybės narės atsparumą apibrėžė kaip visuomenės gebėjimą pasirengti dideliems sukrėtimams, juos atlaikyti, į juos reaguoti ir atsigauti po jų – tokių kaip stichinės nelaimės, kritinės infrastruktūros sutrikimai, hibridiniai ar ginkluoti išpuoliai, sakė užsienio reikalų ministrė.

Tokiais atvejais NATO daugiausia dėmesio skiria valdžios tęstinumui, energijos tiekimui, gebėjimui valdyti nekontroliuojamą žmonių judėjimą, maisto ir vandens saugumui, civilinių ryšių ir transporto sistemų atsparumui, gebėjimų kovoti su masinėmis aukomis ir sveikatos krizėmis vystymui.

B. Bražė taip pat pabrėžė, kad Latvija pertvarkė savo pasirengimo sistemą, integruodama ją į gynybos planus, rengdama įvairaus lygio pratybas, deleguodama konkrečią atsakomybę už pasirengimą vietos valdžios institucijoms, taip pat įtraukdama visuomenę, privatųjį sektorių, žiniasklaidą.