Kuo skiriasi informacinis karas ir švelnioji galia

Taip interneto svetainėje www.project-syndicate.org teigia Harvardo universiteto profesorius Josephas S. Nye. Prieš perrinkimą 2012 m. V. Putinas vienam Rusijos dienraščiui teigė, kad „švelnioji galia yra visuma įrankių ir metodų, kurie pasitelkiami siekiant užsienio politikos tikslų, kai naudojama ne jėga, o informacija bei kitos priemonės.“

Kremliaus požiūriu, spalvotosios revoliucijos kaimyninėse šalyse ir Arabų pavasario sukilimai buvo pavyzdžiai to, kaip Jungtinės Valstijos naudojasi švelniąja galia kaip nauja hibridinio karo forma. Švelniosios galios samprata į Rusijos užsienio politikos koncepciją buvo įtraukta 2013 m., o 2016 m. kovo mėn. Rusijos generalinio štabo viršininkas Valerijus Gerasimovas teigė, kad reaguoti į tokias grėsmes iš užsienio „naudojantis įprastinėmis ginkluotosiomis pajėgomis yra neįmanoma; su jomis galima kovoti tik taikant tam tikrus hibridinius metodus.“

Tad kas yra švelnioji galia? Kai kas mano, kad tai bet kokie ne kariniai veiksmai, tačiau toks požiūris yra klaidingas. Švelnioji galia yra gebėjimas gauti tai, ko nori, taikant viliojimo ir įtikinėjimo priemones, o ne grasinant prievarta ar siūlant pinigų.

Po Šaltojo karo Rusijos elitas įtikėjo, kad Europos Sąjungos ir NATO plėtra bei Vakarų pastangos skleisti demokratiją yra skirtos Rusijos izoliacijai ir kelia jai grėsmę.

Švelnioji galia savaime nėra nei gera, nei bloga. Vertinimai priklauso nuo veiksmo tikslų, priemonių ir padarinių. Susukti protą nebūtinai yra geriau, nei užlaužti ranką. Osama bin Ladenas nei grasino, nei mokėjo tiems, kas nukreipė lėktuvus į Pasaulio prekybos centro pastatus 2001 m. rugsėjį – jis juos pritraukė savo blogio propaganda.

Švelnioji galia gali būti naudojama agresyviais tikslais. Šalys nuo seno milijardus skiria viešajai diplomatijai ir radijo bei televizijos transliacijoms konkurencinio patrauklumo varžybose, kurias galima pavadinti „kova už protus ir širdis“. Švelniosios galios priemonės, tokios kaip Marshallo planas ir „Amerikos balsas“, padėjo nulemti Šaltojo karo baigtį.

Po Šaltojo karo Rusijos elitas įtikėjo, kad Europos Sąjungos ir NATO plėtra bei Vakarų pastangos skleisti demokratiją yra skirtos Rusijos izoliacijai ir kelia jai grėsmę, rašo J. S. Nye. Atsakydama į tai, Rusija pamėgino išplėtoti švelniąją galią ir ėmė skatinti tradicionalizmo, valstybinio suverenumo ir nacionalinio išskirtinumo ideologiją. Tai sulaukė pritarimo tokiose šalyse kaip Vengrija, kurios ministras pirmininkas Viktoras Orbanas yra neliberaliosios demokratijos šalininkas, taip pat tarp išeivių iš Rusijos kaimyninėse šalyse, skurdžiose Centrinės Azijos šalyse ir tarp dešiniųjų populistų Vakarų Europoje.

Informacinis karas gali būti naudojamas agresyviai, siekiant nuginkluoti varžovus, ir tai galima vertinti kaip negatyvią švelniąją galią. Tačiau puolant kitų vertybes galima sumažinti savo patrauklumą ir atitinkamai savo švelniąją galią.

Nevyriausybinės organizacijos jau seniai suprato, kad tarptautinės korporacijos yra pažeidžiamos ir kad jų reputacijai galima padaryti žalos rengiant informacines kampanijas prieš kokius nors jų veiksmus. Kaip galima spręsti iš turimų duomenų, kai Rusija pradėjo kištis į JAV prezidento rinkimų kampaniją 2015 m., jos tikslas buvo sumenkinti ir diskredituoti JAV demokratinį procesą. Donaldo Trumpo, kuris žėrė komplimentus V. Putinui, išrinkimas buvo tarsi premija, teigia Harvardo universiteto profesorius.

Dabar, jo teigimu, kišdamasi į Europos demokratijų vidaus politiką, Rusija siekia sumažinti Vakarų kietąją galią įkūnijančios NATO patrauklumą, nes šią organizaciją Rusija vertina kaip grėsmę. XIX amžiuje varžybų dėl dominavimo Europoje baigtį lemdavo pirmiausiai tai, kieno kariuomenė būdavo stipresnė; šiandien tai priklauso ir nuo to, kieno pasakojimas yra įtikinamesnis.

Informacinis karas gerokai peržengia švelniosios galios ribas, ir tai nėra naujas reiškinys. Manipuliacija idėjomis ir kišimasis į rinkimų procesus naudojant pinigines išmokas yra toli gražu ne naujiena – radiją informaciniams išpuoliams pirmieji panaudojo Hitleris ir Stalinas. Tačiau šiais laikais televizijos transliacijos atrodo kaip per daug akivaizdi propaganda, kuri yra mažiau patikima ir todėl nepritraukia tam tikros auditorijos, arba tokiai auditorijai švelniosios galios poveikis yra menkas.

Atsižvelgiant į tai, kad tarptautinė politika tampa kova dėl patikimumo, mainų programos, kurios padeda plėtoti asmeninius ryšius tarp studentų ir jaunų lyderių, dažnai yra daug veiksmingesnis švelniosios galios šaltinis. XX a. 7-ajame dešimtmetyje JAV radijo ir televizijos žurnalistas Edwardas R. Murrowas teigė, kad tarptautinėje komunikacijoje svarbiausia ne elektroninės komunikacijos priemonių aprėptis, kuri siekia dešimtis tūkstančių kilometrų, o paskutiniai trys žingsniai, kai užmezgamas asmeninis kontaktas.

Tačiau, kas nutinka šiandieninėje pasaulio socialinėje žiniasklaidoje, kai „draugus“ galima pasiekti vos spragtelėjus pele, netikrus draugus apskritai lengva sukurti, o netikras naujienas – paskleisti pasitelkiant apmokamus interneto trolius ir autonomines kompiuterines programas (botus)? Štai Rusija yra ištobulinusi šiuos metodus, tvirtina J. S. Nye.

Šalia viešosios diplomatijos tribūnų, tokių kaip „Russia Today“ ir „Sputnik“, Rusija, pasitelkdama ištisą armiją apmokamų interneto trolių ir botnetų, kuria klaidingą informaciją, kuri po to išplatinama ir pristatoma kaip tiesa. 2016 m. Rusijos karinė žvalgyba žengė dar vieną žingsnį – įsilaužus į privatų JAV Demokratų partijos nacionalinio komiteto tinklą, pavogta ir internetu paskleista tam tikra informacija, siekiant pakenkti Hillary Clinton prezidentinei kampanijai.

Nors informacinis karas nėra naujiena, pasinaudojant kibernetinėmis technologijomis toks karas tampa pigesnis, spartesnis ir platesnio masto, be to, jį sunkiau atpažinti ir lengviau paneigti. Tačiau, nors Rusijos informacinis karas iš dalies yra sėkmingas, nes kelia sumaištį ir turėjo tam tikrą poveikį JAV rinkimams, tačiau jis nepadėjo užtikrinti didesnės švelniosios galios. Londone įsikūrusios konsultacinės įmonės „Portland Consultancy“ skelbiamame švelniosios galios indekse „Soft Power 30“ Rusija užima vos 27 vietą.

2016 m. Suomijos tarptautinių santykių institutas nustatė, kad Rusijos propaganda turi mažai įtakos visuomenės nuomonę formuojančiai Vakarų žiniasklaidai ir kad ji nelemia Vakarų politikos pokyčių. Čikagos tarptautinių santykių tarybos praėjusį gruodį surengtos apklausos duomenimis, Rusijos populiarumas tarp amerikiečių yra mažiausias nuo 1986 m., kai dar nebuvo pasibaigęs Šaltasis karas.

Pasak Harvardo universiteto profesoriaus, ironiška tai, kad Rusijos informacinis karas ne tik neatnešė jai naudos, bet ir labai apribojo JAV prezidento veiksmų laisvę, taip pat sumažino Rusijos švelniąją galią JAV. Kai kurie analitikai pabrėžia, kad geriausias atsakas į netiesos srautą – ne mėginti atsakyti į kiekvieną melą atskirai, o perspėti išpuolių taikinius ir apsisaugoti nuo tokio proceso. Kaip parodė E. Macrono pergalė, per 2017 m. Europoje rengiamus rinkimus tokie išankstiniai perspėjimai gali būti naudingi.