Krikščionys Betliejuje – kaip kalėjime

Egiptietis brolis pranciškonas Emadas Kamelis gyvena ir dirba Betliejuje. Jis pasakoja apie krikščionių situaciją šiame Palestinos A zonai priklausančiame mieste.

– Paprastai Betliejų prisimename prieš Kalėdas, tačiau dauguma žmonių nežino, kokia yra krikščionių gyvenimo realybė šiame Palestinai priklausančiame mieste. Esate brolis pranciškonas ir kunigas, dirbantis Betliejaus parapijoje. Apibūdinkite krikščionių gyvenimo sąlygas ten.

– Gyvenu Betliejuje jau šešerius metus. Daug dirbu su vaikais ir jaunimu, aukoju Mišias, teikiu sakramentus. Betliejuje krikščionių bendruomenė labai ribota dėl politinių ir ekonominių priežasčių. Čia gyvena 6 tūkst. katalikų, kuriems tarnauja broliai pranciškonai. Turime parapiją, kuri rūpinasi visais – 300 vaikų ruošiame Pirmajai Komunijai, paaugliai ruošiasi Sutvirtinimo sakramentui, veikia Pranciškoniškojo jaunimo brolija, šeimų bendruomenė, pasauliečiai pranciškonai, Marijos legionas. Vyksta tikrai daugybė veiklų.

Betliejų juosia siena, kuri izoliuoja krikščionis ir musulmonus, gyvenančius šiame mieste, nuo Izraelio. Sienos, kurias žydai pastatė, kad užkirstų kelią palestiniečiams patekti į Izraelį, sukūrė daug sunkumų palestiniečiams, nes anksčiau jie dirbo gerai apmokamus darbus Izraelyje. Dabar jie nebegauna leidimų kirsti sieną ir išvykti dirbti. Šeimos susidūrė su dideliais iššūkiais, nes atlyginimai Palestinoje yra labai menki. Vyras uždirba 2 ar 3 tūkst. šekelių, o tai yra labai nedaug. Už tą patį darbą Izraelyje jie galėtų uždirbti nuo 8 iki 14 tūkst. šekelių. Dėl to šios sienos yra iššūkis krikščionims ir visiems palestiniečiams. Todėl dabar daugiausia darbų Betliejuje yra susiję su piligrimų priėmimu, jų apgyvendinimu ir paslaugų sektoriumi. Tai suteikia pragyvenimo šaltinį šeimoms.

Daugiausia darbų Betliejuje yra susiję su piligrimų priėmimu, jų apgyvendinimu ir paslaugų sektoriumi.

Stengiamės, kad bent dalis Betliejaus parapijiečių gautų leidimus keliauti ir dirbti Izraelyje. Kai pagaliau per kryžiaus kelius pavyksta juos gauti, prasideda varginančios kelionės per pasienio postus, nes žydai pasieniečiai vargina žmones ilgais tikrinimais, žiūri net keliaujančio palestiniečio kompiuterio duomenis, ir toji kelionė iš Betliejaus į Jeruzalę, kuri normaliai užtrunka 25 min., gali išsitęsti iki poros valandų.

Krikščionys patiria didelę psichologinę žalą – nesijaučia laisvi žmonės, bet gyvenantys dideliame kalėjime po atviru dangumi, nes negali keliauti ten, kur nori. Jie gali vykti į Ramalą ar Jerichą, priklausančius Palestinos teritorijai, bet negali keliauti į Jeruzalę, Nazaretą ar Tel Avivą. Šį laisvės apribojimą ypač skaudžiai išgyvena jaunimas ir todėl, pasitaikius pirmai progai, nori iš čia emigruoti. Kai jaunimas gauna progą išvykti į kitą šalį, du kartus nebemąsto. Gyvenimas čia labai sunkus, todėl jauni žmonės ieško vietos gyventi, kur jaustųsi saugūs, kur būtų rodoma pagarba žmogui, suteikiama medicininė priežiūra, ir jie turėtų ateitį.

– Popiežius Pranciškus ir Rytų Asirų Bažnyčios patriarchas Mar Gewargis (Jurgis) III bendrame pareiškime paprašė gelbėti Artimųjų Rytų krikščionių bendruomenes. "Artimieji Rytai be krikščionių nebebus Artimieji Rytai", – pareiškė abu ganytojai. Pakomentuokite plačiau šį teiginį.

– Popiežius Pranciškus sako tiesą, kad Artimieji Rytai praras savo tapatybę be krikščionių, nes vietos bendruomenės saugo šventas vietas. Yra labai svarbių vietų, kur nebeliko krikščionių, ir piligrimų grupės ten nebevažiuoja. Pavyzdžiui, Hebronas, kur Švenčiausioji Trejybė apsilankė pas tikėjimo protėvį Abraomą. Kadangi ten nebeliko krikščionių, vienuolynas buvo uždarytas. Kol yra krikščionių, šventos vietos yra gyvos.

Piligrimams, kurie ruošiasi aplankyti Šventąją Žemę, labai svarbu suprasti, kad tai yra ne vien šventovės ir bažnyčios, kaip, pavyzdžiui, Jėzaus gimimo bazilika Betliejuje, labai svarbi visiems tikintiesiems, bet yra ir vietiniai krikščionys, gyva bendruomenė, sauganti šias šventas vietas.

Mūsų parapijos klebonas rūpinasi ne vien sakramentų teikimu ir pastoracija, bet ir padeda žmonėms susirasti darbą bei padengti medicinines išlaidas. Jis yra tėvas sprendžiant visus reikalus.

– Lietuvoje per šv.Kalėdas puošiame eglutę ir įrengiame prakartėlę – taip prisimename Jėzaus gimimą Betliejuje. O kaip Kalėdas švenčiate jūs?

– Žinome, kad per Kalėdas visas pasaulis atgręžia savo žvilgsnius į Betliejų. Dėl to turime daug veiklų, kurios prasideda jau pirmąjį advento sekmadienį. Iš vakaro, šeštadienį, vyksta iškilminga liturgija su Šventosios Žemės kustodu (pranciškonų provincijos Artimuosiuose Rytuose vadovas – red. pastaba), susirenka visos šalyje veikiančios skautų grupės. Tą dieną pagal status quo susitarimą atveriamos sienos su Izraeliu, galima laisvai nuvykti į Jeruzalę. Broliai ir krikščionys iš visų miestų atvyksta švęsti šio iškilmingo ingreso, tai yra džiaugsmo ženklas. Pirmąjį advento sekmadienį Mišias čia aukoja kustodas.

Betliejaus centrinėje aikštėje, kaip ir pas jus, kasmet įžiebiama didelė Kalėdų eglė ir vyksta graži šventė, į kurią atvyksta krikščionys ir musulmonai iš viso pasaulio.

Gruodžio 24 d. vyksta iškilminga liturgija su Jeruzalės patriarchu, aukojamos labai iškilmingos Mišios naktį, jose dalyvauja Palestinos prezidentas. Mūsų parapija vidurnaktį švenčia Mišias gimimo grotoje, o Mišių aukojimas grotoje tęsiasi kas pusvalandį iki ryto. Piemenėlių laukuose įvyksta apie 100 šv.Mišių, kur piligrimai iš viso pasaulio švenčia Kalėdas kartu su mumis.