Kazachstanas ruošiasi įtvirtinti N. Nazarbajevo „amžino vadovo“ statusą

Centrinės Azijos valstybės parlamento žemieji rūmai vienbalsiai priėmė teisės aktą „Dėl Kazachstano Saugumo tarybos“. Prognozuojama, kad dokumento svarstymas aukštuosiuose rūmuose bus tik formalumas.

Manoma, kad įstatymas varžytų būsimo prezidento įgaliojimus, jei 77 metų N. Nazarbajevas nuspręstų nesiekti dar vienos kadencijos.

Šia iniciatyva siekiama suteikti konstitucinį statusą šalies patariamajai Saugumo tarybai, šiuo metu teikiančiai vien rekomendacijas, bei perleisti senstančiam autokratui teisę vadovauti institucijai visą savo likusį gyvenimą.

Būdamas Saugumo tarybos vadovu, dabartinis prezidentas iš esmės kontroliuotų visas saugumo tarnybas.

Pernai Kazachstanas suteikė dalį prezidento įgaliojimų ministrams ir įstatymų leidėjams. Spėjama, kad šiuo žingsniu valdžia ruošiasi artėjančiai politinei pertvarkai.

N. Nazarbajevas jau beveik 30 metų valdo Kazachstaną – didžiulę Centrinės Azijos valstybę, turinčią 17 mln. gyventojų ir gausių naftos išteklių.

Prezidentas kol kas neskelbė planų atsisakyti valdžios. Jo dabartinė kadencija pasibaigs 2020-aisiais, o savo įpėdinio jis kol kas neįvardijo.

N. Nazarbajevas yra vienintelis buvusios tarybinės valstybės lyderis, atėjęs į valdžią dar nežlugus SSRS.

Jo valdymas pasižymi autokratizmu, o žmogaus teisių organizacijos ne kartą jį kritikavo dėl opozicijos ir nepriklausomos žiniasklaidos suvaržymo.

2010-aisiais jam buvo suteiktas „tautos lyderio“ statusas, faktiškai leidžiantis jam valdyti Kazachstaną visą gyvenimą.

Tarp privilegijų, kurias jam bei jo šeimos nariams suteikia šis statusas, yra imunitetas nuo baudžiamojo persekiojimo.

Jo kolega iš Uzbekistano Islamas Karimovas 2016-aisiais mirė nuo, kaip manoma, insulto,  būdamas 78 metų ir tebeidamas prezidento pareigas.

I. Karimovo netikėta mirtis nuvedė prie užsitęsusios užkulisinės kovos dėl valdžios tarp naujojo prezidento Šavkato Mirzijojevo ir ilgamečio saugumo tarnybų vadovo, kurį Š. Mirzijojevas galų gale įveikė.

1989-aisiais tiek N. Nazarbajevas, tiek I. Karimovas tapo savo šalių komunistų partijų lyderiais ir konsolidavo valdžią gavę nepriklausomybę nuo Maskvos.