Kaip būdavo iššifruojamos A. Hitlerio žinutės

Anglijos pietuose esančiame Blečli Parke, pagrindiniame karo laikų Britanijos kriptologijos centre, mokslininkai įjungė abiejų aparatų reles ir besisukančius ratus, kad pademonstruotų, kaip vokiečių kariuomenės vadai siųsdavo užšifruotus pranešimus ir kaip jos būdavo iššifruojamos.

A.Hitlerio kanceliarija naudojo Lorenzo (Lorenco) aparatą – elektromechaninę šifravimo mašiną, turinčią 12 besisukančių rotorių, kurių tarpusavio nustatymo kombinacijų gali būti maždaug 10¹⁵¹. Toks galimų nustatymų skaičius išties yra astronominis, apie milijoną kartų didesnis negu labiau žinomo šifravimo aparato „Enigma“, naudoto karinio jūrų laivyno ir sausumo pajėgų.

Dėl laimingo atsitiktinumo ir inžinieriaus Tommy Flowerso (Tomio Flauerso) išradingumo mokslininkai sugebėjo nuspėti, kaip veikia vokiečių aparatas, ir sukurti mašiną, kuri galėjo nustatyti pradinį Lorenzo aparato rotorių derinį.

Britų aparatas „Colossus“ („Kolosas“) laikomas pirmuoju pasaulyje programuojamu elektroniniu skaitmeniniu kompiuteriu, bet liko mažai žinomas, nes tas projektas dešimtmečius buvo laikomas paslaptyje, o jo kūrėjai ilgai nesulaukė deramo įvertinimo.

Tarp žmonių, stebėjusių abiejų aparatų darbą Nacionaliniame kompiuterių muziejuje, buvo Margaret Bullen (Margaret Bulen), padėjusi sukonstruoti „Colossus“, taip pat kelios tebegyvenančios operatyvininkės, padėdavusios įvesti užšifruotas vokiečių žinutes į superkompiuterį. Viena iš jų buvo vyresnė negu 90 metų Irene Dixon (Iren Dikson).

„Neįmanomas uždavinys“

Tik praėjus keliems dešimtmečiam po karo I.Dixon sužinojo, kad ji dirbo su pačia slapčiausia informacija.

„Sužinojome, kad mes perimdavom užšifruotus pranešimus, kuriuos Hitleris siųsdavo savo generolams“, – ji sakė naujienų agentūrai AFP.

„Hitleris būtų įtūžęs, jeigu būtų sužinojęs, kad mes žinutes iššifruojam netgi greičiau negu jo generolai“, – pridūrė I.Dixon.