Geležinė ledi rinkimų egzaminą išlaikė nauju rekordu

Pagerino rezultatus

Savaitgalį vykusius Estijos parlamento rinkimus laimėjo K. Kallas centro dešinės Reformų partija. Po rinkimų kampanijos, kurioje dominavo karo Ukrainoje padariniai, valdančioji partija ne tik išsaugojo solidų skaičių mandatų, bet ir laimėjo tris papildomus, tad turės 37 iš 101 vietų.

Kraštutinių dešiniųjų Estijos konservatorių liaudies partija (EKRE) gaus 17 mandatų, Centro partija – 16, liberali partija „Eesti 200“ – 14, socialdemokratai – devynis, o partija „Isamaa“ („Tėvynė“) – aštuonis.

Per pastaruosius metus K. Kallas tapo drąsios Rytų Europos politikos veidu. „Wikipedia“ nuotr.

Rinkimuose taip pat buvo sugrąžintas išankstinis balsavimas internetu, kurį Estija prieš kelerius metus įvedė pirmoji Europoje. Šį kartą daugiau nei trečdalis visų rinkimų teisę turinčių rinkėjų, tarp jų ir prezidentas Alaras Karis, pasinaudojo elektroninio balsavimo galimybe. Iš viso daugiau nei pusė visų balsų buvo atiduota skaitmeniniu būdu – tai rekordinis skaičius.

Preliminariais rinkimų komisijos duomenimis, rinkėjų aktyvumas siekė 63,7 proc. Veikiausiai galimybė balsuoti elektroniniu būdu atvėrė parlamento duris ir naujajai į kosmopolitiškus, išsilavinusius piliečius orientuotai partijai „Eesti 200“, beje, vadovaujamai dar vienos Kallas – su premjere giminystės ryšiais nesusijusios Kristinos Kallas.

Naujosios politikos veidas

K. Kallas karjera – tarsi nesibaigiantis maratonas. Buvusio Estijos užsienio reikalų, finansų ministro, buvusio premjero, parlamentaro, pirmojo Estijos eurokomisaro dukra, galėjusi ramiai daryti karjerą advokatūroje ar versle, pasirinko politiką. 2011 m. tapo nacionalinio, 2014 m. – Europos Parlamento nare. Kelią į pastarąjį jai atvėrė tėvas, dukters naudai pasitraukęs iš Reformų partijos kandidatų.

Pusei Europos Antrojo pasaulinio karo pabaiga reiškė taiką,  klestėjimą. Kitoje Europos pusėje taika reiškė žiaurumus, kankinimus ir masines deportacijas.

 

Kai 2018 m. buvo išrinkta pirmąja Reformų partijos pirmininke moterimi, tapo aišku, kad K. Kallas prioritetas tuo metu buvo ne tarptautinė, bet nacionalinė karjera. 2019 m. rinkimuose surinkusi rekordinį rinkėjų palaikymą, ji sugrįžo į parlamentą.

2021 m. sausį po sudėtingų derybų dėl koalicijos K. Kallas tapo pirmąja Estijos ministre pirmininke ir kartu su pusei ministerijų vadovavusiomis ministrėmis užfiksavo dar vieną Estijos rekordą. Simboliška, kad net ir prezidentės poste tuo metu buvo moteris – Kersti Kaljulaid.

Nepaisant nežymaus amžiaus ir gerokai didesnio politinės patirties skirtumo, šiandien K. Kallas kartu su Suomijos premjere Sanna Marin sudaro duetą, išsiskiriantį ne tik dėl kultūriškai giminingų šalių artumo, vizualaus panašumo, bet ir principingumo Kremliaus atžvilgiu. Abi politikės laikomos naujos kartos Europos politikų bendruomenės – atviros drąsioms idėjoms, jaunajai kartai, moterims – atstovėmis.

Pripažinta ir užsienyje

Po Rusijos invazijos į Ukrainą K. Kallas tapo atkaklia ES sankcijų Maskvai ir ginklų tiekimo Ukrainai šalininke. Jai vadovaujant Estija skyrė Ukrainai daugiau kaip 1 proc. savo BVP karinei pagalbai (0,8 proc. BVP buvo skirta jau pirmosiomis savaitėmis), priėmė daugiau kaip 60 tūkst. karo pabėgėlių. Ji ryžtingai reikalauja stiprinti rytinį NATO flangą.

Net pergalės rinkimuose vakarą Estijos premjerė aiškiai parodė, ko iš esmės siekia: apsaugoti šalį nuo Vladimiro Putino Rusijos. „Turime investuoti į savo saugumą“, – toks buvo politikės šūkis.

Atrodo, kad jį atkartoja ir dauguma šalies gyventojų: pačią K. Kallas praėjusio savaitgalio rinkimuose palaikė 31 821 – naujas rekordinis kada nors už kandidatą balsavusių Estijos rinkėjų skaičius. Tai daugiau kaip keturiskart daugiau nei 2011-aisiais, kai ji pirmą kartą dalyvavo rinkimuose ir pateko į Estijos parlamentą.

Pastaruosius metus K. Kallas tapo drąsios Rytų Europos politikos veidu. Ryžtingi pareiškimai, atskleidžiantys ne tik Talino poziciją Rusijos atžvilgiu, bet ir raginantys vadinamąsias senąsias Europos demokratijas veikti ryžtingiau ir operatyviau, per pastaruosius trylika mėnesių buvo tarp didžiausią rezonansą Vakarų žiniasklaidoje sukėlusių citatų.

K. Kallas greitai tapo vienu garsiausių Ukrainą remiančių balsų, pernai kovą Ukrainos narystę ES pavadino moraline pareiga, o autoritetingas leidinys „New Statesman“ 2022 m. gegužę ją pavadino „naująja Europos geležine ledi“. Tiesa, šio palyginimo su legendine Margaret Thatcher estų politikė nusipelnė ir dėl gebėjimo išlaikyti politines audras namuose. Ji sėkmingai įveikė jau pirmąjį kadencijos pusmetį, 2021 m. vasarą, opozicijos inicijuotą balsavimą dėl nepasitikėjimo, o po metų dėl koalicijos partnerių pasipriešinimo sustiprinti estų kalbos pozicijas švietime buvo priversta ieškoti naujų partnerių ir dar kartą tapo premjere.

Baigiantis 2022-iesiems K. Kallas buvo minima kaip rimta kandidatė į šiemet kadenciją baigiančio NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo įpėdinius.

Principingumas – genuose

K. Kallas visada gali partneriams ar Vakarų žiniasklaidai papasakoti savo istoriją, kuri, nepaisant jauno politikės amžiaus, atspindi nuo Rusijos agresijos nukentėjusios Estijos patirtį. K. Kallas prosenelis Eduardas Alvaras buvo pirmasis prieškarinės Estijos policijos viršininkas, savanoriškos sukarintos organizacijos „Kaitseliit“, dar 1918 m. kovojusios prieš Raudonąją armiją, vadovas. Jos motiną, Kristi Kallas, 1949 m. sovietų kareiviai dar visai mažutę kartu su motina ir močiute ištrėmė į Sibirą. Į gimtinę šeima grįžo tik po dešimties metų.

„Pusei Europos Antrojo pasaulinio karo pabaiga reiškė taiką,  klestėjimą. Kitoje Europos pusėje taika reiškė žiaurumus, kankinimus ir masines deportacijas“, – spalį interviu britų žiniasklaidai skaudžią Estijos istoriją priminė K. Kallas ir pabrėžė, kad Vakarai „visai kitaip suvokia“ tai, ką taika gali reikšti už geležinės uždangos anksčiau buvusioms šalims.

Politikė prisimena 1991-uosius, kai nepriklausomybę atkūrusiai Estijai sovietų imperija vėl grasino tankais. Būdama keturiolikos, ji tuomet gyveno pas senelius kaime ir bijojo, kad gali daugiau niekada nepamatyti savo tėvo, aktyvaus Estijos nepriklausomybės atkūrimo proceso dalyvio.

K. Kallas gali papasakoti ir apie S. Kallo įžvalgumą, kai dar 2003 m. jis sakė, kad Rusija virsta autoritarine valstybe, kurioje veikia nedemokratiškas sprendimų priėmimo mechanizmas, ragino reaguoti į besikeičiančią Maskvos gynybos koncepciją ir akcentavo NATO kaip saugumo garantą Estijai. Be to, 2005 m. tuometis Europos Komisijos vicepirmininkas S. Kallas viešai sukritikavo buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Schroederio sprendimą vadovauti magistralinį dujotiekį „Nord Stream“ tiesusiam akcininkų konsorciumui.