Europos prioritetas – energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos

Europos žalieji tarp svarbiausių energetinių projektų įvardija ne tik atsinaujinančių energijos išteklių svarbą, bet ir būtiną nepriklausomybę nuo Rusijos. „Dujos plačiai naudojamos šildymui, todėl turime investuoti į efektyvesnes šildymo sistemas ir geresnę pastatų izoliaciją. Žinoma, tai kainuoja, bet turime stengtis, kad dėl šių investicijų žmonėms netektų brangiau mokėti už būstą ir energijos sąskaitas. Turime sumažinti eikvojimą, užtikrindami mums reikiamos energetikos prieinamumą“, – LRT Televizijos laidoje „Pasaulio panorama“ sako Europos Parlamento Žaliųjų frakcijos bendrapirmininkė Rebecca Harms.

– Atvykote į Lietuvą diskutuoti apie Europos solidarumą ir dvidešimt pirmojo amžiaus ekologines strategijas. Kokios tos strategijos ir kokia jūsų Europos ateities vizija?

– Europos solidarumas būtinas sprendžiant įvairias problemas, bet šiandien svarbiausia apsaugoti mūsų kaimynus Rytuose, turiu omenyje Ukrainą. <...> Yra ir dar vienas su Rusija glaudžiai susijęs klausimas – tai Europos energetinė sąjunga. Jei pavyktų sumanymą įgyvendinti iki galo, daugeliui tai padėtų išsivaduoti iš gilios priklausomybės nuo Rusijos. Dėl to pasisakau už tai, kad sankcijos Rusijai būtų taikomos ir toliau, bet tuo pat metu iš visų jėgų stengtumėmės plėtoti Europos energetinę sąjungą. Turime diegti naujausias technologijas, inovacijas, kad situacija iš esmės pagerėtų – mums reikia vadinamosios vietos energetikos ir mažos rizikos technologijų, kokios taikomos naudojant atsinaujinančius energijos šaltinius. Beje, Lietuva šioje srityje galėtų nuveikti žymiai daugiau negu dabar. Taip pat reikia siekti veiksmingo naudojimo, turime padaryti galą tuščiam energijos eikvojimui. Tai gal net svarbiau už visa kita. Lietuva čia turi didžiulį potencialą, kurio kol kas beveik neišnaudoja. Esu tikra, kad jei Europos Sąjunga suremtų pečius, siekdama atsinaujinančios ir efektyvios energijos, mūsų energetinė sąjunga pasikeistų iš esmės.

– Per paskutinius rinkimus žalieji iškovojo 50 vietų Europos Parlamente. Kokius dar pokyčius inicijuotumėte, jei turėtumėte daugiau galių?

– Visos Europos žaliųjų partijų svarbiausi siekiai susiję su energetikos pertvarka, klimato Apsauga ir naujuoju žaliųjų susitarimu, kitaip dar vadinamu klimato ekonomika. Turime sutelkti savo ekonomikas, kad gautume daugiau iš mažiau, kad panaudotume visus turimus išteklius pačiais veiksmingiausiais būdais. Turiu omenyje ne vien energetiką, bet visus mūsų naudojamus išteklius. Privalome liautis švaistę Žemės gėrybes, kurios irgi turi limitą. Dėl to sutaria visi žalieji. Kai kurios šalys, tarp jų ir mano gimtoji Vokietija, jau turi neįkainojamos patirties šioje srityje. Per krizę vienintelis sektorius, kuriame fiksuotas didžiulis augimas ir sukurta daug naujų darbo vietų, buvo susijęs su energetikos pertvarka, efektyvumo didinimu ir efektyvių šaltinių paieška.

– Žaliųjų partijos neretai kaltinamos, kad, kovodamos su branduoline energetika arba pasisakydamos prieš skalūnų dujas, ignoruoja ekonominę naudą. Taip pat neretai girdime, kad žaliųjų politika – tai kova už ekologiją, stabdanti progresą. Kaip įtikintumėte taip manančiuosius? Ir ar galima pasiekti, kad energetika būtų ir ekologiška, ir tiek pat efektyvi ir pigi kaip dabar?

– Jei ir toliau laikysimės to paties energetikos modelio ir, pavyzdžiui, švaistysime iš Rusijos importuotas dujas, iš tos pačios Rusijos ar Irano importuotą naftą, ateityje teks apmokėti daug didesnes sąskaitas, o pastarojo laikotarpio patirtis, susijusi su Rusija, tai puikiai iliustruoja. Esu įsitikinusi, kad nutraukti energijos švaistymą įmanoma, taip laimėtume ne tik daugiau nepriklausomybės nuo Rusijos, bet ir sukurtume daug naujų darbo vietų bei inovacijų. Tai daug geresnė perspektyva mūsų ekonomikai ir pramonei, todėl nė kiek neabejoju, kad tvaraus vystymosi idėjos – tokios, kaip gauti daugiau iš mažiau ir pagalvoti apie būsimąsias kartas – yra pagrįstos. Tai ne tik ekologinis mąstymas, bet ir ekonominis mąstymas, ir neabejoju, kad galiausiai šios idėjos įtikins visus, kad užsitikrintume šviesesnę ateitį.

– Gal galite patikslinti, kokia galėtų būti tobula Europos energetikos sistema?

– Turėtume dabar pat apsispręsti, kad 2050 m. visas šimtas procentų Europos naudojamos energijos būtų iš atsinaujinančių šaltinių, taip pat turime pritraukti kuo daugiau investicijų į ateities technologijas ir jų kūrimą. Abu šie elementai būtini, nes ambicingąjį mūsų tikslą – šimtu procentų atsinaujinančią energetiką jau 2050 m. Tai įmanoma pasiekti tik, jei sistema bus daug veiksmingesnė nei dabar. O kuo mažiau vartosime, tuo bus geriau.

– Kokie konkretūs Europos energetikos projektai žaliesiems svarbiausi?

– Manau, atsinaujinančios energetikos technologijos savo privalumais įtikina jau dabar – pavyzdžiui, vėjo turbinos elektros kainos prasme nesunkiai gali konkuruoti su branduoliniu sektoriumi. Saulės energetika taip pat arti šio tikslo, kaip ir biodegalai. Bet kad galėtume plačiau panaudoti šias galimybes, mums reikia sandėliavimo technologijų ir baterijų, todėl turime į tai investuoti ir tam pritaikyti savo tinklus. Kalbant apie dujų suvartojimą, reikia turėti omenyje „Gazprom“ ir Rusijos galių žaidimus. Dujos plačiai naudojamos šildymui, todėl turime investuoti į efektyvesnes šildymo sistemas ir geresnę pastatų izoliaciją. Žinoma, tai kainuoja, bet turime stengtis, kad dėl šių investicijų žmonėms netektų brangiau mokėti už būstą ir energijos sąskaitas. Turime sumažinti eikvojimą, užtikrindami mums reikiamos energetikos prieinamumą.

– Žalieji politikai deklaruoja žinantys atsakymus, kaip kovoti su skurdu, emigracija ir ekonominėmis problemomis. Kokie tie jūsų atsakymai?

– Kalbant apie skurdo problemą, manau, kad Europos Sąjungai labai svarbu tesėti visus savo pažadus, todėl turime užtikrinti ne tik laisvę ir saugumą, kurių poreikis Rusijos grėsmės akivaizdoje išaugo, – turime užtikrinti ir geresnį gyvenimą. Kiek save pamenu, Europos Sąjunga visada buvo tarsi geresnio gyvenimo pažadas, todėl žmonės Rytų Europoje ir norėjo prie jos prisijungti ir išsivaduoti iš autoritarinės sistemos. Tas pats galioja ir Pietų Europai – Graikijai, Ispanijai ir taip toliau, tačiau net ir šiandien dar negalime parodyti, kad visų padėtis gerėja, tad šiuo klausimu turime stengtis labiau.

– Norisi paklausti, kodėl, jūsų manymu, žaliųjų judėjimas nepasiekia tokio populiarumo, kaip galėtų? Kokios jūsų silpnosios pusės?

– Nepasakyčiau, kad mes silpni, ypač jei  prisimintume laikus, kai tik pradėjome veiklą. Šiandien esame labai įtakinga jėga daugelyje šalių. Pavyzdžiui, Vokietijoje mes stiprūs ir ši šalis jau pagarsėjo savo energetikos pertvarka ir sprendimu atsisakyti branduolinės energetikos. Be žaliųjų tai nebūtų įvykę, kaip ir nebūtų daugelio pokyčių, kuriuos šiandien matome visame pasaulyje. Žingsnis po žingsnio žaliųjų judėjimas ir politinės partijos auga ir stiprėja. Atvykau į Lietuvą ir toliau keliausiu po Baltijos šalis, nes po paskutinių rinkimų prie Europos Parlamento žaliųjų prisijungė šeši nauji nariai iš jūsų regiono, o tai daug daugiau negu iš Pietų Europos. Manau, toliau stiprinti žaliuosius, populiarinti žaliąją energetiką ir ekologinį judėjimą Rytų Europoje būtina.

– Jei Asmeniškai galėtumėte pasirinkti vieną tikslą, kurį Europa sutiktų įgyvendinti, koks tikslas tai būtų?

– Tai būtų gilioji krizė dėl Rusijos. Visi matėme, kaip ukrainiečiai miršta tikrame kare po Europos Sąjungos vėliavomis. Jie parodė, kad europinės vertybės svarbios, todėl manau, kad Europos Sąjunga turi perimti šią kovą, net jei tai ir nereiškia karinio įsikišimo. Tai skubių sprendimų reikalaujanti problema, nes jeigu mes nestosime kartu su ukrainiečiais, su jais nestos niekas kitas. Man paskutiniai metai Ukrainoje tapo įrodymu, kad tai, kas atsitiko 1998 m. Vokietijoje ir vėliau tęsėsi dabar jau bendrijos narėse Rytų Europoje, dar nesibaigė. Tebeatsikratoma mūsų žemyno praeities ir visi europiečiai turi laikytis drauge, kad tai baigtųsi.