Amšteteno maniako galėjo nebūti?

Siaubinga Elisabeth Fritzl ir jos šešių vaikų istorija baigėsi laimingai. Prievartautojas tėvas – už grotų, ji baigė reabilitaciją, įsimylėjo ir dabar skuba gyventi kaip normali šeima. Tačiau 24 įkalinimo ir prievartavimo metų buvo galima išvengti, jei Austrijos pareigūnai nebūtų pražioplinę dešimčių įkalčių.

Sugriauna mitą

Bent taip tikina britų dienraščio "The Times" tyrimų žurnalistė Stefanie Marsh, pasibaigus metus trukusiam tyrimui išleistos knygos apie vieną siaubingiausių maniakų istorijoje Josefą Fritzlą autorė. Knyga "Josefo Fritzlo nusikaltimai: atskleidžiant tiesą" šį mėnesį pasirodė knygynų lentynose.

"Austrijoje populiaru manyti, kad J.Fritzlas buvo gudrus ir labai klastingas nusikaltėlis, bet visus metus tyrusi šią bylą, išsiaiškinau, kad tai visiškai neatitinka tiesos", – rašo S.Marsh britų visuomeninio transliuotojo BBC svetainėje.

Autorės teigimu, Amšteteno maniaku pramintas J.Fritzlas išties buvo žiaurus ir tobulas melagis, bet kartu ir nerangus inžinierius. Jis du kartus buvo areštuotas už padegimą ir dukart – už seksualinius užpuolimus. Vyras net atliko bausmę už išprievartavimą. Tačiau Austrijos pareigūnai nelinkę prisiimti atsakomybės, kad nesugebėjo užkirsti kelio tragedijai.

"Įrodymai, kuriuos mačiau, patvirtina, kad šis skandalingas nusikaltėlis paliko pritrenkiamą kiekį pėdsakų, kuriuos ignoravo ne tik socialiniai darbuotojai, bet ir policija bei kiti pareigūnai", – teigia ji.

Nieko netikrino

1984-ųjų rugpjūtį, praėjus keturiems mėnesiams po 18-ojo gimtadienio, Elisabeth pradingsta. Ji dingo maždaug vidurdienį. Mergina gyveno Amštetene tėvų namuose. Tuo metu namuose buvo tik tėvas.

Elisabeth mama ir sesuo lankėsi parduotuvėje, o kitą dukrą J.Fritzlas išsiuntė pasivaikščioti. Visiems namiškiams sugrįžus Elisabeth jau nebuvo. Kitą dieną ne kas kitas, o J.Fritzlas pranešė policijai, kad jo dukra dingo, ir nepateikęs jokių įrodymų pareiškė, kad susidėjo su kažkokia sekta.

"Nors Austrijoje nėra ir nebuvo jokių panašių sektų, policijai tai nepasirodė įtartina", – tvirtina S.Marsh.

Pareigūnams nebuvo įdomi ir J.Fritzlo praeitis. Nors teistumo už išprievartavimą įrašas jau buvo pašalintas iš jo bylos (pagal Austrijos įstatymus tai daroma praėjus10–15 metų po to, kai įvykdomas nusikaltimas), bet visa apylinkė žinojo apie jo praeitį. Vyro areštas dėl padegimų dar galiojo, bet jis namuose vis dar turėjo du legaliai laikomus ginklus – pistoletą ir medžioklinį šautuvą.

Socialiniai darbuotojai taip pat žinojo, kad prieš dvejus metus Elisabeth jau buvo pabėgusi iš namų. Jai grįžus, jie kalbėjosi tik su J.Fritzlu, o ne su pačia mergina. Be to, kai kurie Elisabeth draugai įtarė, kad ji save žaloja – dar viena užuomina, kad vaiko namuose smurtaujama. Tačiau socialiniams darbuotojams užteko Amšteteno maniako pasiaiškinimų.

"Dabar žinome, kas iš tiesų nutiko. Tą 1984-ųjų rugpjūčio popietę J.Fritzlas užrakino savo dukterį specialiai paruoštoje kameroje, rūsyje. Maždaug mėnesį kankinęs jis privertė ją parašyti laišką, kurį J.Fritzlas išsiuntė sau, o vėliau parodė policijai", – rašo knygos autorė ir čia pat priduria, kad laiško taip ir neištyrė ekspertai.

O ir kiti neva Elisabeth savo noru rašyti laiškai nesukėlė pareigūnų įtarimo, nors ten net nebuvo užuominų apie sektą, su kuria ji esą pabėgo. Dar daugiau – pašto ženklai ant vokų buvo pirkti gretimame miestelyje, kur J.Fritzlas turėjo namą.

Trys vaikai – negi neįtartina?

Praėjus devyneriems metams, kai dingo Elisabeth, 1993-iaisiais pirmas vaikas atsirado prie J.Fritzlo namų slenksčio. Po metų – dar vienas. Tačiau niekam tai nepasirodė keista ar įtartina.

Ir pareigūnų net nesudomino istorija, kurią papasakojo antrą kūdikį radusi Elisabeth motina Rosemarie Fritzl. Moteris socialiniams darbuotojams teigė, kad kai vidurnaktį ji nuo namų slenksčio paėmė vaiką, suskambo telefonas. Kitame laido gale esą Elisabeth pranešė, kad tai ji paliko vaiką, ir atsiprašė. Tačiau po akimirkos vėl suskambo telefonas ir Rosemarie dar kartą išgirdo visiškai tuos pačius dukros žodžius.

R.Fritzl taip pat užsiminė, kad jų šeima neseniai pasikeitė namų telefono numerį ir niekas išskyrus ją bei jos vyrą to numerio neturėjo žinoti.

Trečias Elisabeth ir tėvo prievartautojo vaikas prie Fritzlų namų durų atsirado 1997 m., bet ir tai praėjo negirdomis. Net žiniasklaida neatkreipė dėmesio į šį netradicinį nutikimą.

Privatumas – svarbiausia

Tuo metu Amšteteno maniakas vis daugiau laiko praleisdavo rūsyje. Toks neįprastas elgesys niekam nesukėlė įtarimų, nors namo, kurio rūsyje buvo kalinama Elisabeth su vaikais, gyventojai net matė kaip J.Fritzlas į rūsį tempia aibę maisto produktų, statybinių medžiagų, buities prietaisų ir net baldų.

2008-ųjų pabaigoje Elisabeth vyriausias sūnus Kerstinas sunkiai susirgo ir tėvas nusprendė juos nuvežti į ligoninę. Kodėl jis nepabijojo medikų, tikriausiai taip niekada ir nepaaiškės. Gal J.Fritzlas tiesiog tikėjosi, kad į kitų privatų gyvenimą nesikišantys austrai vėlgi neatkreips reikiamo dėmesio?

Juk galbūt todėl nei socialiniams darbuotojams, nei policijai ar kaimynams nepasirodė įtartina visa J.Fritzlo sukurta istorija apie su sekta susidėjusią dukrą.

"Austrai didžiuojasi išaiškinę šią bylą, tačiau nebuvo jokio tyrimo dėl policijos, socialinių darbuotojų ar kitų valdžios pareigūnų neveiklumo", – tvirtina S.Marsh.