Prancūzijos ambasadorius: Kaunas per 17 metų labai pasikeitė

"Kaunas labai pasikeitęs. Dabar čia – daug kavinukių, kur galima išgerti tikros kavos", – juokiasi pirmasis Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje Philippe de Suremainas.

Pirmą kartą atvažiavęs į Kauną 1991 m., jis prisipažįsta tuomet čia neradęs geros kavos.

Be dažniausiai įvardijamos priežasties mokytis prancūzų kalbos – gražaus jos skambesio – buvęs ambasadorius mini kitą priežastį. Tai – būdas tapti atviresniems pasauliui, tikina P. de Suremainas, kurio dėka prieš 17 metų Kaune buvo įkurtas sėkmingai tebeveikiantis Roberto Šumano centras.

Diplomatu dirbęs įvairiose šalyse, iš Lietuvos išvykęs vadovauti Prancūzijos ambasadai Irane, P. de Suremainas prisipažįsta Lietuvai jaučiąs išskirtinius sentimentus. "Čia – mano geriausi draugai, ryškiausi prisiminimai", – tikina diplomato karjerą baigęs prancūzas. Lietuvoje jis lankėsi neatsitiktinai. Atvykęs atsiimti M.K.Čiurlionio fondo apdovanojimo, kasmet skiriamo Lietuvos kultūrai labiausiai nusipelniusiems žmonėms, jis skaitė paskaitą Kaune.

"P. de Suremainui vadovaujant ambasadai, susidomėjimas prancūzų kultūra, kalba Lietuvoje labai smarkiai išaugo. Prasidėjo tikras prancūzų kalbos atgimimas", – prisimena Robero Šumano centro Kaune prezidentė Birutė Strakšienė.

– Kokie buvo pirmieji jūsų įspūdžiai iš Lietuvos?

– Pirmą kartą Lietuvą aplankiau 1971 m. Tuo metu dirbau Maskvoje. Lietuvoje negalėjau susitikti su jokiais oficialiais žmonėmis, bet galėjau pereiti gatvėmis, šiek tiek pasišnekėti su čia sutiktais žmonėmis. Mačiau, kaip dirbtinai ši šalis atribota nuo išorinio pasaulio. Kai sienos atsivėrė, šalis sužydėjo.

– 1991 m. , kai į Lietuvą  atvykote kaip ambasadorius, įspūdžiai turbūt buvo visai kiti?

– Ekonomika buvo suardyta, beveik nieko nebuvo parduotuvėse, bet jautėme neįtikimą žmonių entuziazmą. Tai man paliko labai gilų įspūdį. Žmonės atrodė blaiviai mąstantys, stiprios savikontrolės – baimintasi provokacijų. Tai, ką mačiau tada, paaiškina Lietuvos sėkmę, vėlesnį ekonomikos ir kultūros augimą.

– Galbūt buvo keistai atrodžiusių kasdienio gyvenimo detalių?

– Na, kai pirmą kartą atvykau į Kauną, čia nebuvo galima gauti tikros kavos. Dabar čia matau daug kavinių, kuriose tai galima padaryti. O jei rimtai, 1991 m. buvau nustebintas, kad čia egzistuoja Lietuvos ir Prancūzijos asociacija (LPA). Ji, beje, egzistavo dar prieš karą. Ši asociacija buvo ypač aktyvi Kaune. Kai atvykau, Lietuvoje nebuvo nieko – nei ambasados, nei prancūzų kultūros centro. Buvo nuostabu sutikti šiuos žmones, tokius entuziastingus, siekusius atnaujinti santykius su Prancūzija. Ir tai buvo didžiulė pagalba mums, ambasados atstovams.

Pirmiausia kalbėta apie kultūrinius ryšius. Palaikiau gerus ryšius su Robero Šumano fondu, padėjusiu sugrįžtančioms į Europą šalims. Fondo atstovai taip pat buvo įsitikinę, kad reikia padėti Lietuvai. Ir Kauno technologijos universitetas buvo pasirengęs priimti tokį centrą po savo stogu. Taip įkurtas Robero Šumano centras Kaune. Jis buvo labai svarbus, nes pirmiausia čia buvo išsaugotos prieškario tradicijos, čia nebuvo pamiršta, kad prieš karą Prancūzija Lietuvoje turėjo savo ambasadą. Taip pat čia veikė labai aktyvus universitetas. Tai buvo palanku ir man, nes galėjau centrą atidaryti Kaune, o tada Prancūzijoje pasakyti: nenormalu, kai antras šalies miestas turi tokį centrą, o sostinė neturi. Tai, kas buvo padaryta Kaune, tapo įrodymu, kad ką nors panašaus reikia steigti ir Vilniuje.

Sovietmečiu Maskva stengėsi uždrausti užsienio kalbų mokymą mokyklose. Vėliau, kai jūs atkūrėte nepriklausomybę, šalyje, kur prancūzų kalba buvo pirmoji užsienio kalba prieškariu, buvo juntamas didžiulis poreikis keisti situaciją, vėl užmegzti ryšius su išoriniu pasauliu. Esant tokiai situacijai mes, Prancūzijos atstovai, tiesiog privalėjote būti kaip įmanoma aktyvesni.

– Dabar viskas vėl pasikeitę...

– Visiškai pasikeitę. Atrodo, tarsi būčiau atvykęs į visiškai kitą šalį. Dabar visi esame ES nariai. Gali būti Švedijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje ar kitur, ir vaizdas gali atrodyti panašus. Atrodo, kad dabar jūs gyvenate normalų gyvenimą.

– Kaip manote, kodėl žmonės mokosi ir kodėl jie turėtų mokytis prancūzų kalbos, susipažinti su Prancūzijos kultūra?

– Lietuvoje, svarbioje ES narėje, turi būti pakankamai žmonių, kalbančių skirtingomis kalbomis. O lietuviams puikiai sekasi su užsienio kalbomis. Prancūzija buvo viena ES steigėjų. Svarbu, kad būtų žmonių, sklandžiai kalbančių prancūziškai, studijuojančių šią kalbą, šalį ir kultūrą. Nenoriu pasakyti, kad Prancūzija yra pavyzdys. Bet jei turėsite pakankamai angliškai, prancūziškai, vokiškai kalbančių žmonių, tie žmonės galės puikiai perprasti, kaip funkcionuoja skirtingos teisinės, ekonominės, socialinės gerovės sistemos. O mums taip pat svarbu būti geriau informuotiems apie tai, kas vyksta Lietuvoje. Galbūt tai nėra didžiausia kontinento šalis, bet nuostabu stebėti, kad Lietuvos kultūra yra gyva, aktyvi, ypač teatro, muzikos, dailės srityse.

Kai didžiausio pasaulyje teatro festivalio – Avinjono – direktorius atvyko į Lietuvą, jis buvo toks sužavėtas šalies teatrų kokybės, kad pakvietė keletą trupių ir režisierių į festivalį. Ir čia jie pelnė pripažinimą. Taip jūsų teatrai daug davė ir mums, prancūzams.
Kiekvienai šaliai yra pavojinga laikytis uždarame mažame pasaulėlyje. Atsiranda grėsmė susirgti provincializmu. Toks pavojus gali iškilti visur – beje, ir Prancūzijoje. Kadangi Lietuva yra kryžkelė tarp Skandinavijos, Lenkijos, Vokietijos ir kitų valstybių, reikia tuo pasinaudoti – būti atviriems išoriniam pasauliui.

Šį atvirumą geriau pastebi tie, kurie prisimena tuos laikus, kai sienos į Vakarų pasaulį lietuviams buvo uždarytos.

– Žmonės, lankęsi Prancūzijoje, Paryžiuje, prieš 20 ar net 10 metų, pastebi, kad dabar Prancūzijoje galima sutikti daugiau prancūzų, kurie kalba angliškai. Ką tai reiškia?

– Tai reiškia, kad mes, prancūzai, daromės platesnių pažiūrų. Pradedame suprasti, kad turėtume kalbėti mažiausiai dviem, o gal net trimis kalbomis. Dabar užsienio kalbos mokymas privalomas ir pradinėse mokyklose. Paprastai tai yra anglų kalba, bet nebūtinai. Pavyzdžiui, mano anūkai kaip užsienio mokosi vokiečių kalbos. Žmonės supranta, kad šiais multilingvizmo laikais mokytis užsienio kalbų yra neišvengiama.