Prieš dešimtmetį Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga šalies doktorantams organizavo mokslinius-praktinius mokymus apie tai, kas yra tinklaveikos visuomenė. Lektorius, kurio vardo ir pavardės šių eilučių autoriaus atmintis neišsaugojo, dvi dienas auditorijai įrodinėjo, kad su bet kuriuo žmogumi asmeninį ryšį verta megzti tik tada, kai prieš tai peržiūrimas to naujo pažįstamo žmogaus profilis socialiniame tinkle „Linked In“. Jei šį asmenį su kitais toje sistemoje sieja glaudūs ryšiai, jei nuo pono X iki anuometinio Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Baracko Obamos skiria vos keli kiti asmenys, su tokiu naujuoju pažįstamu verta bendrauti bent jau virtualiai. Tai – šaltu išskaičiavimu pagrįstas tinklaveikos visuomenės principų veikimas.

Gerokai seniau, maždaug prieš tris dešimtmečius, Vytauto Didžiojo universiteto istorikas profesorius Egidijus Aleksandravičius viešėjo ir kurį laiką gyveno Čikagoje, kur bendravo su žymiu išeivijos žurnalistu ir inžinieriumi Liūtu Mockūnu. Tiesioginė, jokiomis tinklaveikomis nepagrįsta draugystė buvo tiek glaudi, kad Amerikos lietuvis, praleidęs ten apie keturis dešimtmečius, nuolat kartodavo tą pačią frazę: „Kol dar galime susėsti su draugais kavinėje arba bare, gyvenimas nėra toks blogas“. Vėliau L. Mockūnas yra sakęs ir apie tai, kad jo filosofinėms pažiūroms ir gyvenimo suvokimui, pasaulėžiūrai ir pasaulėjautai didžiulės įtakos turėjo tokie pasisėdėjimai baruose prie alaus bokalo ar kiek stipresnio gėrimo. Mūsų posovietinėje visuomenėje, žinoma, tai būtų suprasta beveik kaip alkoholio reklama. Tuo tarpu laisvajame pasaulyje tai reiškė gyvenimą tavernoje, kuri kultūriškai neišvengiamai yra susijusi su prancūziškąja XX a. pradžios ir tarpukario Paryžiaus kavinių kultūra. Ši istoriškai jau nutolusi epocha šiandien mums priekaištingai primena, kad kažkada būta laikų iki tinklaveikos visuomenės užgimimo ir įsigalėjimo.

Kai prieš pustrečio dešimtmečio Lietuvoje ir daugelyje kitų šalių masiškai paplito kasdienis naudojimasis internetu ir asmeniniu kompiuteriu, įsismarkavo didžiules permainas sukėlęs beveik totalinės virtualizacijos reiškinys, kuris šiandien reiškia tai, kad susitikimas su kitu žmogumi be jokio reikalo, ne dėl efektyvios darbinės ar kitokios veiklos, yra kone retenybė. Dabar būtų sunku įsivaizduoti, kad, tarkime, mūsų dienomis tebesantis gyvas išeivijos filmininkas ir poetas Jonas Mekas garsiai sušuktų (kaip mėgo tai daryti): „A, mieli draugai!“. Virtualizacijos sukurta tinklaveika padaro beveik neįmanomu reiškiniu taip mėgtą J. Meko elgesio manierą, kai, prie stalo sėdint keliems draugams, menininkas sakydavo savuosius išminties monologus. Nemažą jų dalį yra užfiksavęs kino režisierius, rašytojas Vytautas V. Landsbergis. Mūsų dienų pasaulyje susitikti tiesiog tam, kad pasikalbėtum apie tai, kas nesuplanuota, spontaniška, yra beveik utopija virtęs siekinys. Geriausiu atveju daugelis mūsų yra išsaugoję vieną kitą artimą draugą, su kuriuo galima paatvirauti. Tačiau tokį nesuinteresuotą ir todėl labai gražų reiškinį paversti gyvenimo nuostata dabar yra beveik neįmanoma.

Mūsų laikų naujovė – tai buvimas bendruomenėse ir priklausymas joms dės vieno ar kito tikslo. Klasikinė, filosofo Leonido Donskio raštuose ir kalbose dažnai primenama Miguelio de Cervanteso romano „Don Kichotas“ puslapiuose aprašyta draugystė tarp knygos pagrindinio veikėjo ir jo ginklanešio Sančo Pansos dabar yra knyginis, apdulkėjęs ir beveik niekam nebesvarbus reliktas, aptinkamas labai retai. Tokia draugystė istoriniais laikais reiškė, kad žmonės gali bendrauti ne vien dėl asmeninių simpatijų, bet ir dėl kokio nors kultūrinio, visuomeninio ir net politinio tikslo. Tokiu atveju, posthumanistinė, šiuolaikinė bendruomenės samprata atrodo labai paranki tam, kad literatūros klasikoje aprašyti žmonių santykiai galutinai nenunyktų. Vis dėlto, atidžiau įsižiūrėjus, akivaizdu, kad donkichotiška draugystė ir šiandieniai bendruomeniniai ryšiai yra labai skirtingi dalykai. Mūsų laikais žmones bendrauti skatina tai, kad santykių būdu galima išspręsti ne vien savojo kiemo ar miestelio problemas, bet ir prisidėti prie globalių problemų mažinimo ir mūsų planetos saugios ateities. Don Kichotas ir Sančas Pansa bendravo idealistiškai – suprato, kad jų gyvenimo pastangos yra beviltiška kova prieš vėjo malūnus, tačiau vis tiek nenustojo veikti. Dabartinėje bendruomenėje idealizmo nedaug – į tarpasmeninius ryšius žmonės šiandien leidžiasi todėl, kad tiesiog turi nepatenkintų poreikių, kuriuos bendruomenės vadovas ir kiti nariai gali padėti tenkinti. Tai – labiau socialinės komunos ar net marksistinei žmonių santykių sampratai giminiški ryšiai. Mūsiškieji vadinamieji draugai dabar yra vis labiau feisbuko arba instagramo ekranuose šmėžuojantys profiliai, veidai, įrašai ir nuotraukos. Viena vertus, pasiekti kitą žmogų tampa labai paprasta, o, kita vertus, megzti ne tinklaveikos veikimu pagrįstus santykius darosi vis sunkiau. Šiandien beveik žygdarbis yra kasdien pasisveikinti su kaimynu, paskambinti senam draugui ar susitikti ir pasikalbėti apie vis labiau šuniui ant uodegos einantį pasaulį – paprasčiau yra viešai išsikeikti virtualiuose komentaruose ir sumirgėti ekranuose.

Dirbtinio intelekto išradimas, pasiūlydamas maksimalų sąmoningumą (nes apdoroja beveik neįmanomus kiekius informacijos) ir objektyvumą, ignoruoja tai, kas gražiausia būdinga žmogui – truputį gebėjimo klysti, juokauti ir mylėti. Visi šie beišnykstantys dalykai yra susiję su tuo, kas pasąmoninga ir subjektyvu. Ne racionalūs tekstai mus vis dar paverčia žmonėmis, o tai, kas, būnant pasaulyje, yra geriausia ir gražiausia – jokiam intelektui nepagaunamas gyvo žmogaus nuotaikos dvelksmas, kurį žymi ne plastmasinė emocija ar mašinos mėgdžiojamas žmogaus balsas, o vitališka intonacija, nekompiuterinis balso tembras ir, kad ir kaip banaliai skambėtų, akių šviesa. Panašu, kad beveik vienintelė galimybė išvengti žmoniškumo simuliacijos vis dar išlieka gyvos būtybės gebėjimas juoktis iš padirbtos, nukopijuotos ir jokiu egzistenciniu rūpesčiu nepažymėtos virtualiosios tikrovės ir jos grimasų. Tai – tikėjimo žmogaus laisve, apsisprendimo galia pozicija, kurią užleidus virtualybei, atskiras, individualus ir unikalus žmogus kitiems bus ne kitas pasaulis, o tik tinklaveikos instrumentas, reikalingas siekiant savųjų siaurų ir dažniausiai niekingų tikslų.